Generolo Daukanto jūrų šaulių kuopos vadas Sigitas Savickas, sužinojęs, jog tapo 2009 m. laikraščio „Amerikos lietuvis" Metų žmogumi, netaupė emocijų ir nuoširdžiai tikino esąs apstulbęs. Vėliau jis prisipažino kelias dienas nepajėgęs patikėti, kad savaitraščio skaitytojai būtent jam patikėjo šį titulą. „Vien tai, jog patekau į kandidatų sąrašą, buvo nemenka staigmena. O ką jau kalbėti apie pergalę", - atviravo pašnekovas.

Su AL Metų žmogaus rinkimuose daugiausia skaitytojų simpatijų sulaukusiu Sigitu Savicku - apie vadovavimo organizacijai skonį, pirmąjį atlyginimą ir didžiausias gyvenimo pergales.

- Laikraščio redakcijai paskelbus apie jau tradicija tapusius „Amerikos lietuvio" Metų žmogaus rinkimus, per pirmąją savaitę buvo pasiūlyti pirmieji dvylika žmonių. Vienas iš jų buvote Jūs. Ar išvydęs savo pavardę kandidatų sąraše tikėjotės pergalės? Ką šis titulas asmeniškai Jums reiškia?

- Nuoširdžiai galiu patvirtinti, kad tikrai nesitikėjau. Tuo labiau jog kandidatų sąraše surikiuotos žmonių pavardės darė įspūdį. Mano nuomone, jie taip pat nusipelnė šios garbės (šypsosi). Tiesą sakant, esu labiau negu nustebęs. O „Amerikos lietuvio" Metų žmogaus titulas emocine prasme reiškia labai daug. Tai yra pats didžiausias atlygis už mano darbą. Pinigai, diplomai ar dovanos prieš jį nublanktų.

Norėčiau pasinaudoti proga ir iš visos širdies padėkoti visiems, kurie už mane balsavo, demonstravo palaikymą ir atidavė savo simpatijas. Kaip jau minėjau, man tai yra geriausias įvertinimas.

Mano pergalė šiuose rinkimuose taip pat įrodo, jog tai, ką mes, Daukanto jūrų šaulių kuopos nariai, darome, yra ne veltui. Vis dėlto kultūrinė lietuviška veikla, mums, esantiems išeivijoje, yra vienas svarbiausių dalykų. Pačiai lietuvybei artimiausiu metu išnykti gal ir negresia, tačiau kultūriniams lietuvių išeivijos centrams sumenkti grėsmė kyla. Turėtume stengtis steigti organizacijas, jas plėtoti, skirti joms daugiau laiko ir pastangų. Jeigu mes jas prarasime, bus labai sunku atkurti. Šiuo atveju iš visų jėgų reikėtų stengtis išlaikyti tai, ką jau turime.

- Praėjusių metų lapkritį generolo Daukanto jūrų šaulių kuopa šventė garbingą - 45 metų - jubiliejų. Kaip trumpai apibūdintumėte organizacijos gyvavimo metus? Ar išskirtumėte pagrindinius veiklos principus?

- Vadinamųjų „dypukų" laikais Daukanto jūrų šaulių kuopa buvo gana stipri, nariai - itin veiklūs. Tačiau bėgant metams nemaža dalis jų iškeliavo Amžinybėn, pajėgos ėmė akivaizdžiai menkti. Ačiū Dievui, „trečiabangiai" susigriebė perimti vadovavimą. Prieš šešerius metus užfiksuoti pirmieji veiklos pagyvėjimo ženklai. Pastaruosius dvejus metus organizacijai skiriame daug dėmesio, laiko, ėmėmės didesniu pajėgumu rūpintis kuopos reikalais.

Taip, pernai teko rengti 45 metų veiklos gyvavimo jubiliejų. Į šį minėjimą atėjo net ir keli vieni pirmųjų organizacijos narių, kurie buvo apdovanoti garbės raštais, pagerbti kaip veteranai.

Pagrindinę mūsų veiklą sudaro dalyvavimas kultūrinėje veikloje - valstybinių švenčių, svarbių sukakčių minėjimuose, taip pat ruošiame įvairius renginius, bendradarbiaujame su kitomis kultūrinėmis organizacijomis. Džiaugiamės, jog pavyko suburti darbščius, nuoširdžius žmones, siekiančius dirbti lietuvybės naudai.

- Kiek metų esate Daukanto šaulių jūrų kuopos narys? Kada ėmėtės vadovo pareigų? Su kokiais sunkumais teko susidurti?

- Vadovauti organizacijai pradėjau prieš dvejus metus. Nors jai priklausau jau 21 metus, tačiau pirmieji vadovavimo metai buvo pakankamai sudėtingi. Tiesą sakant, man trūko informacijos, norėjosi patarimų, kaip geriau organizuoti kuopos veiklą. Teko paaukoti nemažai laiko tam, jog išsiklausinėčiau, suvokčiau kai kuriuos dalykus. Antrieji metai - šiek tiek lengvesni. Kita vertus, būtent pernai mūsų kultūrinė veikla itin suaktyvėjo. Natūralu, kad tai pareikalavo daug energijos ir pastangų. Tačiau bendromis pastangomis judame į priekį. Tikrai džiaugiuosi ir nesigirdamas sakau, jog mūsų organizacija - vieninga lyg kumštis. Jai, savo nuomone, skirčiau dešimt balų. Jeigu kartais kokį balą ir nuimi, jį pridedi vėliau. Viskas išsilygina (juokiasi).

- Ką reiškia būti tokios organizacijos vadovu? Kaip trumpai apibūdintumėte savo pareigas?

- Tai yra nemaža atsakomybė, tačiau dirbame suglaudę pečius visi kartu. Man asmeniškai tenka domėtis, nuolatos sekti, kada ir kur vyksta įvairūs valstybiniai minėjimai, kada rengiamos oficialios šventės.

- Ne vienas, rinkimuose balsavęs už Jus, pabrėžė, jog vienas didžiausių Jūsų nuopelnų yra tai, jog į Daukanto jūrų šaulių kuopą pavyko pritraukti vadinamųjų „trečiabangių". Ar tai įgyvendinti buvo sudėtinga?

- Mūsų organizacijos nariai ir aš pats, turėdami pažįstamų ir draugų, ėmėme juos kalbinti prisijungti prie kuopos. Tokiu būdu organizacija pamažu didėjo. Tiesą sakant, „trečiabangiai" iš pradžių ne itin pasitikėjo kuriamų lietuviškų organizacijų pradininkais ir jų veikla. Pavyzdžiui, organizacija „Baltijos krantas" prieš keliolika metų buvo stipri, jos pradininkai siekė ją plėsti, tačiau nepavyko sudaryti stipraus branduolio. Pamažu ji virto tam tikru verslu, o galiausiai iširo. Natūralu, kad žmonės ėmė nebepasitikėti. Kitaip tariant, kai jie prie organizacijos prisijungia vien iš tautinių paskatų, tačiau pamato ne itin gražius dalykus, jie tampa atsargesni.

Kalbant apie mus, ne visi suvokia, kas Daukanto jūrų šaulių kuopa yra: ar kultūrinė organizacija, ar tik vieta „bet kur mėtytis". Džiugu, kad pastaruoju metu žmonės pradeda vis labiau pasitikėti ir patikėti, jog esame rimta organizacija.

- Jūsų nuomone, kas lėmė šiuos pokyčius? Aktyvesnė veikla? Didesnis žiniasklaidos dėmesys?

- Įvairūs mūsų dalyvavimai šventėse, minėjimuose. Pradėjome bendradarbiauti su kitomis organizacijomis, radiju, spauda. Kitaip tariant, kuo daugiau matomės, tuo sparčiau įgyjame aplinkinių pasitikėjimą.

- Jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal, ar imtumėtės iš naujo vadovo pareigų? Ką jos Jums suteikė ir ką atėmė?

- Nors, kaip minėjau, pirmieji metai buvo sudėtingi, tačiau tikrai dėl nieko nesigailiu. Pareigos pirmiausia suteikė daug džiaugsmo dėl to, jog mūsų gretos pagausėjo, tarpusavyje visi puikiai sutariame. Jeigu ne ši organizacija, tikriausiai kai kurie kuopos nariai niekada ir nebūtų pažinę vienas kito. Taip pat džiugu ir dėl to, kad planus, kokius buvome susikūrę, visus įgyvendinome. Ką pareigos atėmė? Nemažai laiko. Vis kur nors dalyvaujame, rengiame susitikimus, išvykas.

Pastaruoju metu didėja ir valstybės reikalavimai - tenka gauti įvairius oficialius leidimus. Anksčiau niekas į tai nekreipdavo dėmesio, tačiau dabar nemažai organizacijų įkliūva ir gauna nemenkas baudas. Mūsų organizacija nėra tokia turtinga, kad galėtų jas nuolatos mokėti (šypsosi).

- Gimėte ir užaugote Punsko mieste. Kada atvykote į Jungtines Amerikos Valstijas? Ar kelionės metu planavote šioje šalyje apsigyventi ilgėliau?

- Įsikurti čia neplanavau. Maniau atvažiuoti, užsidirbti, pamatyti Ameriką ir sugrįžti atgal. Tačiau jau 24 metus gyvenu Amerikoje (šypsosi). Laikui bėgant aplinkybės pasikeitė, suvokiau, jog grįžus į Europą bus sunkiau įsidarbinti, o ir atlyginimai tuo metu sumenko. Galiausiai sutikau būsimą savo žmoną. Žinoma, lietuvę (juokiasi). Susilaukėme dviejų dukterų.

Tiesą sakant, viena didžiausių mano svajonių ir buvo pamatyti Ameriką. Apie tai svajojau jau nuo aštuonerių metų. Pamenu, tuo metu žiūrėdavau filmus ir stebėdavausi viskuo - automobiliais, aplinka. Smalsumas tiesiog gniuždė, troškau šią šalį pamatyti „gryna akimi". Pirmasis įspūdis nenuvylė. Kai per mėnesį užsidirbau 850 dolerių, netekau žado. Tuo metu „aštuntukas" kainavo tiek pat. Man sunku buvo patikėti tuo, kas vyksta. Žinojau, kad, gyvendamas Punske, per visą gyvenimą nebūčiau pajėgęs susitaupyti šiam automobiliui - laikui bėgant kainos kyla, o tau vis dar trūksta pinigėlių. Galiausiai galbūt jau visiškai to „aštuntuko" tau nebereikia (juokiasi).

- Ar susimąstote, kur norėtumėte gyventi ateityje? Amerikoje? Punske? Galbūt Lietuvoje?

- Kai atvykau į JAV, sakiau sau: „Esu nepakeičiamas, ir grįšiu", tačiau taip neįvyko. Todėl į šį klausimą labai sunku atsakyti. Žinoma, širdelė buvo ir bus gimtinėje.

Viena dukra baigė gimnaziją, kita lanko dešimtą klasę. Abi aktyviai dalyvauja kultūrinėje veikloje - vadovauja šokių būreliui, dalyvauja skautų, ateitininkų veikloje. Abiem puikiai sekasi mokslai, jos myli lietuvių kalbą. Galbūt ateityje tokie žmonės kaip jos bus reikalingi Lietuvai. Tėvai, žinoma, tokiu atveju patrauktų paskui vaikus. Kai žmogus bėgi nuo kalniuko, norisi būti arčiau atžalų (šypteli).

- Ką pavadintumėte didžiausia savo gyvenimo pergale?

- Džiaugiuosi, jog sukūriau šeimą, išlaikiau lietuvybę, priklausau Daukanto jūrų šaulių kuopos organizacijai. Tikiuosi, jog mums, visiems organizacijos nariams, ateityje pavyks dar labiau išplėsti savo veiklą.

Daukanto jūrų šaulių kuopos moterų sekcijos vadovė Regina Kava:

- Su Sigitu kartu dirbti pradėjome prieš dvejus metus. Dažnai kooperavomės, klausimus sprendėme kartu. Dabar šiek tiek atsiskyrėme, tačiau galutiniai atsakymai yra svarstomi kartu. Kai rengėme 45 metų organizacijos minėjimo jubiliejų, iš mūsų tai pareikalavo itin daug laiko ir pastangų. Atlikome daug darbo. Sigitas vežė maisto produktus, suvažinėjo tiek daug mylių, jog net navigatorius nustojo rodyti, manė, kad pasiekė krašto pabaigą (juokiasi). Visi kuopos nariai yra labai patenkinti vado darbu, nes mes išlaikėme ir savo tradicijas, ir savo pajamas. Esame vieningi, atsakingi, tęsim savo pradėtą darbą. Sigitas atspindi mūsų progresą ir nuoširdžią veiklą.

Generolo Daukanto jūrų šaulių kuopos vado pavaduotojas Jonas Lukoševičius:

- Sigito pergalė ir labai nudžiugino, ir labai nustebino, nes rinkimų kandidatų sąraše buvo tikri „šulai" (juokiasi). Labai gerbiu ir žaviuosi šiuo žmogumi, nes jis nuoširdžiai atlieka savo pareigas, nuolatos galvoja, kaip geriau pasirodyti renginiuose, kaip sklandžiau suorganizuoti išvykas.

 Autorės nuotr.