Kai pakalbėjusi su Johnu sužinojau, kad šis amerikietis ieško europietės žmonos, mane užplūdo lietuviškas įtarumas. Simpatiškas, įdomus, pinigų netrūksta. Kodėl? Panašaus sudėjimo mūsų tautiečiai paprastai jau porą žmonų būna turėję, o romantiškais vakarais svajoja apie trečiąją. Su Johnu - viskas atvirkščiai. „Greičiausiai, - galvojau sau - kelia kooooooosminius reikalavimus. Ieško gražios, jaunos, išsilavinusios, turtingos, talentingos ir dar velniai žino kokios". Dar kartą prisiminiau lietuviškus skelbimus: ir kad modelis, ir kad prie puodų! Bet dėl Johno, atrodo, klydau. Nepaisant to, kad jis darė tikrai gerą įspūdį, jo reikalavimai stebino kuklumu. „Svarbiausia, kad būtų geras žmogus", sakė. Klausiausi ir vis tiek netikėjau: „Girdėjom mes tą pasaką. Iš pradžių visi sako, „svarbiausia - žmogus", o vėliau išgirsti ir apie liemens, ir apie krūtinės apimtis, ir apie plaukų spalvą, nekalbant jau apie mokėjimą gaminti valgyti, vaikus, pareigas, atlyginimus ir pan."

Galų gale, kad nebereikėtų spėlioti, ėmiau Johno klausinėti. Prisipažinsiu, dirbau nuoširdžiai. Kaip sau. Nežinau, kaip jis ir nesupyko, nes kai kuriuos klausimus užduodavau beveik raudonuodama, save ramindama tuo, kad stengiuosi dėl kurios nors savo lietuviškos draugės. Taigi, mielosios - sėkmės! Gal čia jūsų žmogus: Johnas, kuriam patinka europietės.

- Taigi, Johnai, nuo to ir pradėkim. Kodėl nusprendei, kad nori susipažinti su europiete? Juk pats, kiek suprantu, esi normalus amerikietis. Ir, žinoma, turi papasakoti, kuo gi prasikalto vargšės amerikietės, kad tokie vyrai nuo jų nusigręžia.

- Na, kaip amerikietis gal ir nesu visiškai „normalus" (juokiasi...). Esu graikų kilmės. Mano šeima į Ameriką atvažiavo, kai buvau ketverių. Bet, žinoma, užaugau čia. Na, o kodėl ieškau europietės, atsakymas - labai paprastas. Mes, europiečiai, esame šiek tiek kitokie. Nesiimsiu vertinti, geresni ar blogesni. Tiesiog - kitokie. Pavyzdžiui, graikai turi labai gilias šeimos tradicijas, šeimą labai vertina ir gerbia, glaudžiai bendrauja, atvirai sako, ką galvoja, ir t.t. Kiek sutikau europiečių, dauguma turi panašias tradicijas. Daug tokių savybių pastebiu tarp savo darbuotojų. Jei europiečio paklausi, kas negerai, jis tau atsakys. Paklausęs amerikiečio, išgirsi, kad viskas OK, bet nežinai, ką jis padarys po minutės. Tas pats ir šeimose. Pas mus nėra tokio susvetimėjimo, kokį pastebiu Amerikoje. Prisipažinsiu, jeigu būčiau mažiau rūpinęsis, kokią santuoką sukursiu, ją tikrai jau galėjau turėti. Ir ne kartą. Bet man visada rūpėjo, su kokiu žmogum aš praleisiu likusį gyvenimą. Daugiau pabendravęs su amerikietėmis moterimis, supratau, kad praleisti savo gyvenimo auklėdamas žmoną aš nenoriu.

- Ar jos iš tiesų tokios blogos?

- Taip tikrai nesakau. Teko sutikti ir labai puikių moterų. Bet juk ne kiekviena sutikta gali būti tavo žmona. Tačiau su tomis, kurios galėjo, man nesisekė. Dažniausiai sutikdavau tipiško amerikietiško auklėjimo moteris, kurios išmokytos mažai duoti, bet daug reikalauti. Mano nuomone, tai tėvų, nežinančių kaip auklėti savo vaikus, klaida. Amerikiečiai vaikai namuose neturi nieko daryti, viskas jiems paduota. Jie neturi jokių pareigų, tik teises. Kai tokioje šeimoje užauga mergaitė, ji žino tik „noriu" arba „man reikia". Kad kažkas yra pasiekiama sunkiu darbu, kad reikia mokėti suprasti kitą žmogų, spręsti problemas - to, man atrodo, jų nemoko. O dar jeigu ji simpatiška - viskas! Turiu daug savo amžiaus draugų. Dauguma jų - jau išsiskyrę. Didžioji dauguma amerikiečių moterų nemoka spręsti šeimos problemų. Vos joms atsiradus, jos skiriasi. Be to, joms labiausiai rūpi materialūs dalykai.

- O tau?

- Kvaila būtų sakyti, kad man nerūpi pinigai. Dėl jų juk aš ir dirbu, be jų negali gyventi. Bet jie tikrai nėra pats svarbiausias dalykas gyvenime.Toli gražu.

- Papasakok, kokią šalia savęs įsivaizduoji moterį. Kokius jai keli reikalavimus? Kaip klausiama susipažinimo agentūrų anketose: amžius, išvaizda, užimama socialinė padėtis ir t.t.

- Konkrečių reikalavimų neturiu. Apskritai net negalėčiau to pavadinti „reikalavimais". Svarbiausia, jog ji man patiktų kaip žmogus. T.y - kad mes abu vienas kitam patiktume. Kokia tai bus moteris, aš nežinau. Man - 43 metai. Ji galėtų būti panašaus amžiaus, gal iki kokių 45-erių. Bet nenorėčiau, kad būtų jaunesnė nei 28-erių. Per didelis amžiaus skirtumas - negerai, tada labai nesutampa interesai. Išvaizda - irgi nėra labai svarbu. Bet jeigu mane visai priremtumėte prie sienos ir paklaustumėte, ar man labiau patinka blondinės ar brunetės, turėčiau prisipažinti, kad blondinės. Galų gale, aš juk graikas (juokiasi...). Bet dar kartą noriu pabrėžti, kad čia - ne taisyklė ir tikrai ne reikalavimai. Kartais juk sutinki žmogų, ir, nepaisant jo plaukų ar akių spalvos, jis paprasčiausiai tau patinka, ir gana.

- Na, o figūra? Patinka pilnesnės ar lieknos?

- Tikrai neieškau modelio. Turi būti normali, reali moteris. Kita vertus, aš - sportininkas. Rytų kovų menus studijuoju 17 metų, kasdien po 3-4 valandas sportuoju. Jeigu moters kūnas labai apleistas, jei ji visiškai nesirūpina savimi, aš ją gal ir sunkiai suprasiu. Tokios moterys, kurias kartais matome susėdusias „McDonalduose", man gal ir nelabai patiktų. Bet aš esu paprastas, normalus vyras ir man reikia normalios moters.

- Beje, nepakalbėjome apie Tavo profesiją. Papasakok, kuo užsiimi?

- Esu baigęs Alabamos universitetą. Turiu magistro laipsnį verslo administravime, taip pat esu įgijęs fizioterapijos specialybę. Pastarąja dabar neužsiimu. Esu įkūręs savo verslą. Tiksliau - du verslus. Turiu statybininkų įdarbinimo agentūrą ir laiptų taisymo servisą.

- Ir viena, ir kita - nelabai aišku.

- Na, statybininkų įdarbinimo agentūra dirba panašiai kaip ir kitos įdarbinimo agentūros. Man skambina klientai, kuriems reikia pastatyti ar suremontuoti namą, o aš suieškau žmones, kurie tai padarys. Už tai gaunu savo procentą. Beje, artėja pavasaris ir aš savo skelbimą duosiu ir į jūsų laikraštį. Man reikės naujų darbuotojų, o lietuviai - labai geri statybininkai. Apskritai, kiek teko dirbti su europiečiais, jie - labai patikimi. Todėl pas mane ir dirba beveik vien europiečiai. Tarp kitko, kaip klientai patys geriausi - amerikiečiai.

- Kodėl toks griežtas suskirstymas?

- Pasakysiu atvirai. Kadangi amerikiečiai - tinginiai (juokiasi...). Jei aš gyvenčiau Europoje, antro savo verslo - laiptų taisymo - neturėčiau. Na, kur tu matei lenką ar lietuvį, kuris skambintų kažkam, nes byra jo laiptai? Jis ims ir juos pats pasitaisys. Amerikiečiai ir tingi, ir nežino, kaip tai padaryti. Galų gale tiesiog nenori gilintis. Jiems paprasčiau surinkti telefono numerį ir pasikviesti mane.

- Ar savo verslui tik vadovauji, ar kada ne kada paimi ir plaktuką į rankas?

- Žinoma, o kaipgi ne? Aš nenoriu tik gulėti ir spaudyti kompiuterio klavišus. Maždaug 50 proc. savo darbo laiko dirbu fiziškai. Žinai kodėl? Man paprasčiausiai patinka tai daryti. Jeigu nenorėčiau, seniai galėčiau nedirbti. Bet man smagu kažką padaryti savo rankomis. Galų gale vis tiek turiu prižiūrėti, kaip dirba žmonės.

- Tačiau sakei, kad po kelias valandas per dieną sportuoji. Kaip viską spėji?

- Atsikeliu rytą, tada sportuoju. Pavalgau pusryčius, važiuoju į darbą ir su vyrais vykstu į kurio nors užsakymo vietą. Dirbu iki pusiaudienio. Po to valandą-pusantros žaidžiu tenisą. Vėliau išsimaudau, pavalgau ir jau tada užsiimu statybomis: tvarkau užsakymus, kalbu su klientais. Esu užimtas, tačiau kažkaip viską spėju. Žinoma, daug kas pasikeistų, jei šalia būtų moteris.

- O ką veiki laisvalaikiu?

- Kaip jau sakiau - daug sportuoju. Taip pat daug skaitau. Labai domiuosi istorija - beveik kas savaitę „sugraužiu" po knygą. Palaikau labai artimus santykius su savo šeima. Mes taip įsikūrę, kad ir mama, ir sesuo gyvena netoli manęs. Beje, aš gyvenu pietiniame Čikagos priemiestyje Tinley Parke. Mama ir sesuo - abi maždaug 15 minučių kelio nuo manęs. Labai myliu sesers vaikus, daug laiko praleidžiu su jais.  

- Jau išsiaiškinau, kad kompiuteris nėra geriausias Tavo draugas. O kaip santykiai su televizorium? Jis - taip pat moters priešas. Iš Tavo pasakojimo neatrodo, kad turėtum laiko būti „couch potato". Bet kaip yra iš tiesų?

- Aš - „couch potato"? Na, jau ne! Aš apskritai labai retai žiūriu televizorių! Reikia, kad būčiau visiškai pavargęs ir nieko kito nebenorėčiau. Man netgi nelabai patinka šiuolaikinė televizija. Jai esu per daug senamadiškas. Nesuprantu, kodėl į žmogų reikia pompuoti tiek smurto, tiek banalybių, tiek bedvasio sekso. Jeigu žiūriu, dažniau žiūriu 1950-ųjų juodai baltus filmus. Jie man patinka ir dėl moralės, ir dėl istorijos.

- O valgyti ar gamini?

- Prisipažįstu - ne. Bet ne todėl, kad esu tinginys. Tiesiog nelabai tam turiu laiko. Ir nelabai moku, žinoma. Kažką neypatingai sudėtingo pasigaminu - pavyzdžiui, dribsnių ir kiaušinį (juokiasi...). Nesu ypatingas kulinaras. Bet indus susiplaunu. Ir šiaip namuose apsitvarkau. Bet jeigu tu klausi, ar iš būsimos žmonos aš tikiuosi, kad ji tuo tik ir užsiiminės, kad ruoš maistą ir tvarkys kambarius, tai tikrai ne. Jeigu jai tai patinka - tvarkoj, bet jeigu ne - ne.

- Kalbu su Tavim jau gana ilgai, bet negaliu pasakyti, kad iki galo suprantu, kokios moters ieškai. Ir dar labiau nesuprantu, kodėl iki šiol neradai. Kalbant atrodai vos ne idealus vyras. Bet mūsų, lietuvaičių, taip lengvai neapgausi. (Čia aš juokauju.) O jei rimtai, tai paskaičius beveik kiekviena pagalvos, kodėl jis iki šiol vienas?

- Pats nežinau. Kažkaip vis taip susiklostydavo. Porą kartų iš tiesų vos nevedžiau, buvau sutikęs puikias moteris. Tačiau juk dažnai gyvenime būna, kad kažkas atsitinka ir santykiai nutrūksta. Ir ne todėl, jog kažkas blogas. Pavyzdžiui, viena moteris turėjo išvažiuoti atgal į Lenkiją... O dėl to, ko aš ieškau, tai jei būčiau susidaręs kažkokį stereotipą, pasakyčiau. Dabar jo nėra. Manau, sutiksi žmogų ir suprasi - traukia jis tave ar ne. Čia nėra jokių taisyklių. Žinau, kad man nėra svarbu, kokio ji bus išsilavinimo ar profesijos. Gali būti visai paprasta, dirbti paprastą darbą, gali net nelabai gerai kalbėti angliškai, aš jai padėsiu mokytis.

- O vaikai? Tau svarbu, sutikta moteris turi ar neturi vaikų?

- Nelabai. Jei neturi - gerai, galėsim savo turėti. O jei turi, ar jai jau per vėlu turėti - irgi gerai. Aš labai myliu sesers vaikus, taigi savo meilę vaikams turiu kur išreikšti. Tiesa, parašyk, kad nenorėčiau labai turtingos. Ji neturės ką su manimi veikti. Man teko sutikti moterų, kurios 7 dienas per savaitę nori eiti į restoranus ir kad joms išrinktum neeilinius, įdomius, populiarius ir t.t. Tokiam gyvenimui aš nelabai turėčiau laiko. Aš daug dirbu. Bet vėlgi, darbui neskiriu tiek laiko, kad jo neužtektų žmonai. Kuo ji domėsis - taip pat nėra didelio skirtumo. Man patinka sportas. Bet mėgstu ir skaityti, mėgstu pašokti. Taigi, manau, viskas suderinama. Bendrai paėmus, man atrodo, jog esu sugyvenamo charakterio. Su manimi turėtų būti paprasta.

- Čia ir problema, kad atrodai per daug teigiamas. Velniukas mano viduj kužda, jog taip nebūna. Prisipažink, kokias turi blogas savybes.

- Hmmm (mąsto...). Manau, visi jų turim. Kai kurios mano draugės, pavyzdžiui, skųsdavosi, kad aš per lėtai važiuoju arba kad kartais esu per tylus, per drovus. Šiaip aš nesu lėtas, bet kai tu 17 metų studijuoji Rytų kovos menus ir kasdien medituoji, išmoksti būti atsipalaidavęs, o kartais tiesiog pasineri į savo mintis. O dažna moteris mano, kad jei tu pats sau kažką galvoji ir su ja nekalbi, vadinasi, pyksti (juokiasi...). Taip tikrai nėra. Aš galiu būti paprasčiausiai ramus ir atsipalaidavęs. O jei esi ramus, kam tau akis išdegus vairuoti? Pagal mano filosofiją, mes niekur nenuskubėsim. Be to, nemėgstu beprasmės rizikos. Bet kai kurios moterys nemėgsta, jei vyras važiuoja lėčiau, nei joms atrodo turėtų. Nieko čia nepadarysi.

- O gal esi labai šykštus? Šios savybės moterys taip pat labai nemėgsta. Jei lietuvė ateis su vyru į restoraną ir jai reikės pačiai apsimokėti sąskaitą, manau, nesuklysiu sakydama, kad didžiajai daugumai tai nepatiks.

- Nejuokauk. Aš gi esu graikas. O mes stengiamės būti džentelmenai. Kad aš kada nors būčiau leidęs moteriai susimokėti už save?! Nesąmonė. Kita vertus, mėtyti pinigų aš nemėtau. Nors nelabai žinau ir kur mėtyti. Gyvenu vadinamajam „townhouse", vienam man daugiau ir nereikia, esu pavalgęs, apsirengęs. Turiu viską, ko man reikia. Ne, nemanau, kad esu šykštus.

- Na ir pabaigai turiu paklausti dar vieno labai svarbaus dalyko. Tik nežinau, kaip čia pradėti... Hmm, esi graikas, tai galbūt esi labai karštas. Turbūt tokios ir moters norėtum?

- Taip viešai, koks aš esu, manęs neišprovokuosi pasakyti (juokiasi...). Žinoma, kai visą gyvenimą sportuoji ir medituoji, energijos tau užtenka. Pasakysiu tik tiek, kad šioje srityje pas mane viskas tvarkoj. O ir vėl - jei moteris man patiks, prie jos seksualumo aš prisitaikysiu. Juk esu nebe vaikėzas. Todėl tiesiog pasakau savo telefono numerį - 847-691-3147 ir jeigu kuri nors manimi susidomės, tegu paskambina arba pasiunčia „text" žinutę. Dar kartą pažadu, kad esu labai paprastas ir nereikia manęs gėdytis. Na, o jei kuri nors norės parašyti, o ne skambinti, mano elektroninis paštas yra Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai . Tik, deja, jį aš retai tikrinu. Dažniausiai - penktadieniais. Todėl jei parašėte ir nenorite laukti penktadienio, pasiųskite žinutę, kad aš jį anksčiau patikrinčiau. Iki malonaus.