Čikagos lietuvių Jaunimo centre tebeverda konfliktas

 Prieš porą savaičių Lituanistikos tyrimo ir studijų centro bendradarbė Kristina Lapienytė paskelbė išeivijos žiniasklaidoje (įskaitant ir „Amerikos lietuvį"), kad pernai lapkričio 7 dieną buvo paskirtas naujas šios įstaigos vadovas dr. Augustinas Idzelis. Jis LTSC valdybos pirmininko pareigas perėmė iš prof. dr. Jono Račkausko. 1942 m. Telšiuose gimęs istorikas ir teisininkas Idzelis ilgiausiai gyveno Clevelande. Čikagoje jis naujokas - neseniai čia įsikūręs, tačiau iškart aktyviai įsijungęs į lietuvišką visuomeninę veiklą, taip pat ir į „Draugo" dienraščio fondo valdybą.

Nėra namų be dūmų ...

Prisipažinsiu, man visada rūpėjo šios įstaigos likimas. Dar visiškai neseniai šio savaitraščio puslapiuose aprašiau Lituanistikos tyrimo ir studijų centro 25 metų veiklos jubiliejų. Iki centro sukūrimo čia buvo Pasaulio lietuvių archyvas, Žilevičiaus muzikologijos archyvas (kuriame ir aš savanoriu dirbau beveik dešimtmetį), Laisvės kovų muziejus ir Lietuvių fotoarchyvas. Nuo pat pradžių įsitikinau, kad šie telkiniai - nors ir mėgėjiškai tvarkomi - yra neįkainojami savo paskirtimi ir sukauptais lobynais. Tokių archyvų ir muziejų išeivijoje galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Todėl ir ieškau progų iškelti šių įstaigų pasiekimus, galbūt ir trūkumus, kad plačioji bendruomenė sužinotų, kokį svarbų paveldo išsaugojimo vaidmenį atlieka tos įstaigos.

Nauja šluota geriau šluoja?

Buvusį Lituanistikos tyrimo ir studijų centro vadovą bei sumanytoją Joną Račkauską pažįstu dar nuo tų laikų, kai neegzistavo šis centras. Žmogus - ekcentriškas, užsispyręs, tačiau būtent dėl to ir sugebėjo su bendraminčiais įkurti taip reikalingą mokslinę įstaigą. Ilgametė Račkausko patirtis tik sutvirtino jo nuostatą, kad išeivijai būtina turėti tokį centrą. Po daugiau nei 25 metų vadovavimo ir pakirstas ligos Račkauskas nutarė pasitraukti iš aktyvių pareigų. Tačiau kaip atsakingas kapitonas, jis estafetę perdavė ne eiliniam jūreiviui, o patikimam bendraminčiui. Jis - dr. Augustinas Idzelis - šios dienos mūsų „Amerikos lietuvio" svečias ir pašnekovas.

- Augustinai, kada pirmąsyk apsilankėte Lituanistikos tyrimo ir studijų centre ir kokia tai buvo proga?

- Pirmą kartą Lituanistikos tyrimo ir studijų centre apsilankiau prieš maždaug dvidešimt metų. Tikslios progos neprisimenu, tikriausiai susitikti su Jonu Dainausku, su kuriuo palaikiau artimus ryšius. Kiek vėliau, 1989 m., LTSC išleido mano mokslinį darbą „Use of Soviet Source Evidence in Denaturalization Proceedings. The Case of Juozas Kungys".

- Koks buvo Jūsų pirmasis įspūdis?

- Buvau nustebęs, kad centre surinkta ir prižiūrima tiek daug medžiagos ir kad ji prieinama moksliniams tyrinėjimams.

- Ar dažnai čia buvojate kaip svečias ar tyrėjas?

- Gan dažnai, ypač kai prieš 15 metų pradėjau teisės studijas ir iškilo OSI klausimas dėl tariamų karo nusikaltėlių. LTSC parūpino vertingų knygų bei straipsnių, padėjusių analizuoti archyvus, gautus iš Vašingtono holokausto klausimu.

- Kada buvote pakviestas į LTSC valdybos pirmininko postą?

- Į šį postą buvau pakviestas 2009 m. lapkričio 7 d.

- Kiek žinau, anksčiau Jūs buvote šio centro tarybos narys. Esate artimas LTSC įkūrėjo ir ilgamečio pirmininko Jono Račkausko draugas. Ar nebuvo kažkokių abejonių priimant tokį kvietimą?

- Ne, abejonių nebuvo. Aš esu kalbėjęs su prof. dr. Jonu Račkausku, žinojau Lituanistikos tyrimo ir studijų centro problemas ir pasiekimus.

- Gal ne visi žino apie LTSC. Koks yra šio centro tikslas?

- LTSC tikslas - rinkti ir saugoti lietuvių kultūrinį palikimą išeivijoje: knygas, archyvus, nuotraukas, laikraščius - viską, kas susiję su lietuvybe. Visi, kuriems įdomi platesnė centro veikla, gali rasti informacijos LTSC interneto puslapyje www.lithuanianresearch.org.

- Ar, Jūsų manymu, jis pagal galimybes optimaliai atlieka savo paskirtį?

- Lituanistikos tyrimo ir studijų centras gyvuoja 25 metus. Tai jau ženklas, kad jis yra reikalingas. Manau, jog, nežiūrint finansinių sunkumų ir patalpų stokos, LTSC atlieka labai naudingą darbą dėka pasišventusių čia dirbančių žmonių ir visuomenės, kuri remia LTSC pinigais bei medžiaga: dokumentais, knygomis ir t.t.

- Žinome, jog šio centro archyvų fondais dažnai naudojasi iš Lietuvos atvykę mokslininkai bei tyrinėtojai. O neturintiems galimybių asmeniškai atvykti į Čikagą, ar yra teikiamos paslaugos elektroniniu ar tradiciniu paštu?

- Mes gyvename šiuolaikinių technologijų amžiuje. Suprantame, kad ne visi gali atvykti asmeniškai į centrą, ir stengiamės kiek galime padėti. Nuolat elektroniniu paštu bendradarbiaujame su Martyno Mažvydo biblioteka Lietuvoje, gauname užklausas iš jų su prašymais nukopijuoti ar skenuoti jų neturimus leidinius. Taip pat ateina laiškų su įvairiausiais klausimais, į kuriuos mūsų centro darbuotojai stengiasi atsakyti. Paprastai nedaug darbo ir sąnaudų reikalaujantys darbai atliekami veltui, o kai kada imamas simbolinis mokestis.

- Kaip mokslininkai sužino apie Jūsų įstaigos veiklą? Gal priklausote kokiai bibliotekų ar archyvų asociacijai?

- Lituanistikos tyrimo ir studijų centras gyvuoja jau 25 metus ir tarp mokslininkų (ypač Lietuvos) yra žinomas. Be to, daugiau kaip prieš 6 metus LTSC įkūrė savo interneto puslapį, kuriame pateikiama daug informacijos. Net Išeivijos institutas Lietuvoje nepateikia tokių išsamių archyvų aprašų kaip LTSC. Vien pastaruoju metu pas mus lankėsi prof. V. Juodpusis iš Klaipėdos, C. Brown - Fulbright stipendininkė, Ž. Kolevinskienė iš Vilniaus pedagoginio universiteto, A. Butkus, KU Menų fakulteto profesorius, K. Ūsaitė - VDU Istorijos katedros doktorantė, D. Werner - Maryland žydų muziejaus darbuotoja ir daug kitų. Ch. Halka Muzikologijos archyve ieškojo informacijos savo operai. Be to, jau turime paklausimų iš keleto mokslininkų, norinčių atvažiuoti į LTSC šią vasarą.

- Kuo skiriasi LTSC nuo kitų panašaus profilio įstaigų Amerikoje?

- Skirtumai tikrai nemaži. Visų pirma skiriasi biudžetas bei patalpos - mūsų daug mažesni. Kol kas negauname pinigų iš vyriausybės ir vietinių valdžios įstaigų, mus išlaiko Lietuvių fondas ir lietuvių visuomenė.

- Kokie LTSC privalumai?

- Tai vienintelis lietuvių kontroliuojamas archyvas JAV. Be to, tai nėra privatus archyvas. Turime gerą darbščią Tarybą su pirmininku prof. dr. V. Bieliausku. Palaikome artimus ryšius su JAV Lietuvių Bendruomene, kuri rūpinasi archyvais, jų turtėjimu ir priežiūra.

- Kokie jo trūkumai?

- Jau mano minėti - lėšų ir vietos stoka.

- Gal žadate imtis kokių nors permainų, kurios pagerintų šios mokslinės įstaigos veiklą?

- Mano tikslai yra geriau išreklamuoti Lituanistikos tyrimo ir studijų centro veiklą ir įtikinti lietuvių visuomenę, kad tai svarbi kultūrinė, mokslinė įstaiga, reikalinga ir verta paramos. Sieksiu, kad LTCS prisiimtų ir medžiagos skirstymo naštą: mūsų dublikatai - knygos, periodika ir kita medžiaga - turi pasiekti tuos archyvus ar bibliotekas, kam jie yra reikalingi. Taip iš dalies tikiuosi išspręsti ir patalpų klausimą, tačiau visam šiam projektui atlikti reikia nemažai lėšų ir savanorių. Dar vienas tikslas - tęsti knygų ir mokslinių veikalų spausdinimą, pradėtą prof. dr. J. Račkausko. Stengsimės leisti daugiau lietuviškos tematikos knygų anglų kalba, nes būtent jos turi didžiausią paklausą.

- Kiek žinau, Tyrimo centras atviras ne tik mokslininkams. Ir eiliniai žmonės gali ateiti pas jus pasiskolinti knygų?

- Taip, tai tiesa. LTSC turi dvi bibliotekas. Didžiausia, kurioje daugiau kaip 120 tūkstančių knygų, - Pasaulio lietuvių archyvo, iš jos knygų mes neskoliname, tačiau mielai leidžiame pasinaudoti vietoje ar pasidaryti kopijas (taip siekiame išsaugoti dažnai vienintelį JAV knygos egzempliorių). Antroji biblioteka - Pedagoginio lituanistikos instituto biblioteka, kur irgi sukaupta gausi knygų kolekcija, iš kurios knygas galima imti į namus. LTSC taip pat ruošia parodas - jas lanko lietuvių visuomenė, kviečiame lituanistinių mokyklų mokinius susipažinti su archyvų turtais. Taigi, nebūtina būti kažkokios siauros srities specialistu ar mokslininku, norint pasinaudoti LTSC archyvais.

- Paskutiniu laiku pasigirsta nusiskundimų žiniasklaidoje, kad Jūsų įstaiga neturi pastovių darbo valandų, neatsako į paliktas telefonines žinutes, neturi eilinių darbo priemonių apsilankančiam vartotojui - mikrofilmų projektorių, vaizdajuosčių ir kompaktinių albumų grotuvų, skenerių ir pan. Ką galėtumėt atsakyti į tai?

- Pirmiausia atsakysiu dėl darbo priemonių. LTSC turi kopijavimo aparatą, skenerį, vaizdajuosčių grotuvą, garso įrašo grotuvų, taigi padėtis nėra tokia jau ir bloga. (Iš savo patirties galiu pasakyti, kad skeneris nekokybiškas ir juo praktiškai negalima pasinaudoti, o BETA vaizdajuosčių grotuvas išvis neveikia - R. M. L. pastaba.) Mikrofilmų skaitytuvas irgi yra, tik dėl vietos stokos nenaudojamas. Dėl darbuotojų - kad ir kaip norėtumėme, mes nesame finansiškai pajėgūs išlaikyti darbuotoją 40 valandų per savaitę. Taigi, dažniausiai interesantai dėl apsilankymo archyvuose prašomi susitarti iš anksto. Bet situaciją planuojame pagerinti šiuolaikinėmis technologijomis. 

- Kokiu būdu finansuojate tokias milžiniškas patalpas - juk tenka atsiskaityti už nuomą bei komunalines paslaugas, pagaliau ir mokėti algas personalui?

- Tam tikrą sumą gauname iš Lietuvių fondo, pvz., praėjusiais metais gavome 19 tūkst., ir ši parama beveik padengė mūsų nuomą Jaunimo centrui bei jėzuitų vienuolynui. Kitas svarbus šaltinis - lietuvių visuomenės aukos. Esame labai dėkingi, kad, nežiūrint sunkių ekonominių sąlygų, mūsų ištikimi aukotojai remia LTSC. Be to, LTSC turi mažą investicinį fondą, kurio palūkanos naudojamos centro veiklos išlaikymui (deja, šis šaltinis labai mažas ir yra pavojus, jog gali tekti naudoti pagrindinį kapitalą, kuris greit ištirps).

- LTSC rėmuose yra berods 12 skirtingų archyvų ir muziejų. Ar visi jūsų turimi archyvai verti prieglobsčio po LTSC sparnu? Ar ne per daug norima aprėpti?

- LTSC - vienintelis neprivatus archyvas, esantis lietuvių žinioje. Mes siekiame rinkti ir saugoti visą medžiagą, susijusią su lietuviška veikla. Jeigu mūsų darbuotojai pamato, kad medžiaga dubliuojasi, siunčiame į kitus muziejus, archyvus ar bibliotekas Lietuvoje. Kiekvienais metais išsiunčiame daugiau kaip šimtą dėžių periodikos, knygų, parodų programų dublikatų Martyno Mažvydo bei kitoms bibliotekoms. Tam tikrą dalį dublikatų planuojame parduoti, tačiau stengiamės nieko neišmesti.

- Ar esate nustatę kriterijus, kas yra saugotina Tyrimo centre?

- LTSC saugoma viskas, kas susiję su Lietuvos ir lietuvių istorija, kultūra ir pan.

- Jūs, Augustinai, prisiėmėte didelę atsakomybę gan įtemptu momentu. Kai kurie Jaunimo centro valdybos žmonės pradėjo savavaliauti, tuštinti LTSC kambarius. Juridinis Jaunimo centro savininkas - lietuviai tėvai jėzuitai - tyli, nenorėdami įsivelti į konfliktą. Iš profesijos esate advokatas, todėl norėtųsi išgirsti iš pirmų lūpų, kodėl taip vyksta ir kaip tai išspręsti?

- Yra tam tikri klausimai dėl Jaunimo centro ir LTSC interesų. Faktas, kad lituanistinė mokykla plečiasi, LTSC turtai irgi auga, iškyla rimtas patalpų klausimas. Tikimės, kad jis bus išspręstas taikiai ir visos pusės bus patenkintos.

- Ar Jaunimo centras turi juridinę teisę Jūsų įstaigą iškraustyti?

- Manau, kad reikėtų žiūrėti dokumentus, jeigu tokie yra, viskas priklauso nuo jų interpretacijos. Į šį klausimą geriau atsakytų Jaunimo centro Tarybos pirmininkas.

- Ar neplanuojate sudaryti raštišką sutartį su Jaunimo centro valdyba ar tėvais jėzuitais, kad ateityje vėl neišdygtų pavojus atsidurti gatvėje?

- Būtų gerai turėti tokį dokumentą. Beje, su tėvais jėzuitais sutartis jau yra, bet ji daugiau liečia nuomos mokėjimo klausimus, nieko nesako apie iškeldinimą.

- Kaip Jūs įsivaizduojate LTSC po metų, penkerių, dešimties?

- Tikiuosi, kad po metų centras veiks ir veikla nebus menkesnė. Apie tolimesnę perspektyvą sunku pasakyti, viskas priklausys nuo ekonominės padėties bei ryšių su lietuvių bendruomene.

- Koks būtų LTSC likimas, jeigu dėl kažkokių priežasčių Jaunimo centras užsidarytų?

- Jėzuitai teigia, jog centras veiks, kol bus reikalingas lietuvių visuomenei. Jeigu atsitiktų taip, kad jis būtų uždaromas, LTSC centro archyvų likimą spręstų LTSC taryba, ypač įsiklausydama į JAV Lietuvių Bendruomenės atstovų, turinčių reikšmingą vietą taryboje, nuomonę.

- Jei tarp mūsų skaitytojų atsirastų norinčių Jus finansiškai paremti, kur jie turėtų kreiptis?

- Mes būtume labai dėkingi, jeigu paramą LTSC žmonės siųstų adresu: Lituanistikos tyrimo ir studijų centras, 5600 S. Claremont Ave., Chicago, Il 60636. Mes esame pelno nesiekianti (Non-for-profit) organizacija, taigi visos aukos nurašomos nuo federalinių mokesčių. Mūsų Tax ID yra 36-3166332.

Ar bus iškelta taikos vėliava?

Kad dialogas tarp Jaunimo centro valdybos ir Lituanistikos tyrimo ir studijų centro vadovybės vyksta per advokatus, sunku nuslėpti. Jaunimo centro reikalus gina advokatas Aleksandras Rimas Domanskis, gi LTSC - advokatas Carl S. Kubaszewski. Priežastys, dėl kurių Jaunimo centras daro spaudimą LTSC vadovybei, yra dvi - nuolat vėluojanti nuoma ir LTSC žinioje esantys du nenaudojami kambariai (skirti Pedagoginiam institutui, kuris dabar dirba tik neakivaizdiniu būdu), į kuriuos pretenduoja auganti Čikagos lituanistinė mokykla. Vėluojanti Studijų centro nuoma gal ir yra rakštis Jaunimo centrui, bet tai nepateisina kai kurių valdybos narių elgesio, kai savavališkai imamasi keisti LTSC patalpų spynas, ardyti lentynas, mesti archyvus į koridorius. Tai mažų mažiausia vaikiškas, o iš tikrųjų chuliganiškas elgesys. Jau praėjo trejetas mėnesių nuo metinio LTSC suvažiavimo, kai buvo aptarinėjamas šis konfliktas, bet, atrodo, sprendimas iki šiol nerastas. Ar bus? Ir kaip greitai?