Prieš beveik vienerius metus vykusiuose seksualiausios Amerikos lietuvaitės rinkimuose daugiausia publikos simpatijų sulaukusi Oksana Sosoniuk skubėjo kuo greičiau atsidurti už vilkiko vairo. Gležno kūno sudėjimo jauna moteris tikėjosi, jog naujosios - tolimųjų reisų vairuotojos - pareigos suteiks galimybę pasirūpinti Vilniuje gyvenančiais artimaisiais - darbo neturinčia mama, šešeriais metais jaunesne seserimi bei už itin menką atlyginimą dirbančiu sutuoktiniu. Tačiau automobilio avarija bei neplanuota kelionė į Lietuvą pakoregavo jos planus.

Pasiryžo skrosti Atlanto vandenyną

Pastarieji penkeri metai - vieni sudėtingiausių Oksanos gyvenime. Vilniaus kolegijoje įgijusi veterinarijos felčerės specialybę, mergina puoselėjo viltį studijas toliau tęsti Kauno veterinarijos akademijoje. Tačiau po trejų metų studijų viltys tapti veterinarijos gydytoja subliūško - paaiškėjo, jog sostinėje įgytos žinios Kaune užskaitytos nebus. Veterinarijos akademijos atstovai studijas pasiūlė pradėti iš pradžių.

„Dar penkerius metus paaukoti siekiant veterinarijos gydytojos diplomo negalėjau sau leisti. Kurį laiką dirbau pagal specialybę, tačiau netrukus suvokiau, jog Lietuvoje išgyventi nepavyks. Tad išlošusi žalią kortą, ilgai nesvarsčiau. Nors Jungtinėse Amerikos Valstijose turėjau tik vieną pažįstamą, vis dėlto pasiryžau skrosti Atlanto vandenyną", - kalbėjo pašnekovė.

Naujo gyvenimo pradžią svetimoje šalyje lietuvė prisimena itin karčiai - prakaitą teko lieti net keliose darbovietėse iš karto tam, jog patenkintų būtiniausius savo poreikius bei pasirūpintų Vilniuje likusia savo šeima. Merginai teko imtis įvairaus pobūdžio pareigų - padavėjos, pardavėjos, veterinaro asistentės. Nuolat patiriamas stresas, nuovargis bei įtempta darbotvarkė turėjo pasekmių - naujai atvykusios imigrantės kūno formos itin sumenko, ėmė slinkti plaukai.

„Dažytojos kvalifikaciją turinti mano mama neteko darbo, sesuo pradėjo studijuoti Vilniaus kolegijoje, pašlijo mylimojo sveikata. Tam, jog solidžiau paremčiau savo artimuosius, buvau priversta ieškoti geriau apmokamo darbo. Kokią išeitį turėjau? Sėsti prie vilkiko vairo, - liūdnai šyptelėjo Oksana. - Suvokiau, jog turiu susikaupti, įveikti save, gauti tolimųjų reisų vairuotojo pažymėjimą ir imtis nemenką uždarbį garantuojančio darbo."

Prarado vairuotojo pažymėjimą

Dar besiruošdama vairavimo egzaminui savo jėgas mergina nusprendė išbandyti tuo metu organizuotame konkurse „Seksualiausios Amerikos lietuvaitės". Dalyvavimą fotosesijoje bei pasiruošimą finaliniam renginiui ji vadina smagia avantiūra, suteikusia gausybę pozityvių emocijų.

„Visos rinkimuose dalyvavusios merginos tam skyrė nemažai laiko ir pastangų. Tai, jog tapau publikos numylėtine, itin pamalonino. Sulaukiau neįtikėtino visiškai nepažįstamų žmonių palaikymo. Šie, išgirdę mano gyvenimo istoriją, rašė elektroninius laiškus, kuriuose demonstravo savo paramą. Man tai labai daug reiškė. Tuo metu, kai mano pečius slėgė milžiniškos problemos, dalyvavimas šiame renginyje tapo lyg tam tikru laikinu išsilaisvinimu, - tvirtino ji. - Negana to, konkurso metu gavau pasiūlymą įsidarbinti vienoje Čikagos lietuvio vadovaujamoje vilkikų kompanijoje, tačiau tapti tolimųjų reisų vairuotoja man, matyt, nebuvo lemta."

Mergina, sutartą dieną turėjusi susitikti su būsimu savo darbdaviu, pakeliui pateko į automobilio avariją. Nelaimingo atsitikimo metu ji laikinai prarado savo tolimųjų reisų vairuotojos pažymėjimą.

„Tol, kol jį atgavau, praėjo trys mėnesiai. Pasirodo, mano vairuotojo pažymėjimas tiesiog „pasiklydo" teismo rūmuose. Teisėtvarkos darbuotojai, atakuojami mano telefoninių skambučių, tik gūžčiojo pečiais ir tikino ieškantys dingusio vairavimo teisę suteikiančio dokumento, - prisiminė Oksana. - Tokiu būdu visą praėjusių metų pavasarį negalėjau ne tik įsidarbinti vilkikų kompanijoje, bet ir susirasti kitokio pobūdžio darbą - avarijos metu mano automobilis tapo metalo laužu. O Amerikoje juk be transporto priemonės - nė iš vietos."

Lietuvoje - 369 laisvos darbo vietos

Pavasario pabaigoje, po septynių nedarbo mėnesių, jaunos moters laukė nauji išbandymai. Jos šeimą užgriuvus įvairiems sunkumams, Oksana buvo priversta sugrįžti į Lietuvą. Viešnagės metu Vilniuje imigrantė nusprendė pasidairyti laikino darbo galimybių.

„Apsilankiau šalies Darbo biržos internetiniame tinklalapyje. Paieškos sistemoje nurodžiau, jog gyvenu ir darbą tikiuosi rasti Vilniaus apskrityje. Iki šiol tiksliai atsimenu, jog tuo metu buvo siūlomos 369 laisvos darbo vietos. 98 jų - pasiūlymai tolimųjų reisų vairuotojams. Atidžiau išnagrinėjus pastebėjau, jog yra siūlomas ne tik darbas Vilniuje, bet ir Ukmergėje, Šiauliuose ar Klaipėdoje. Galiausiai paaiškėjo, kad tos 369 darbo vietos apima ne tik Vilnių, bet ir visą šalį. Kitaip tariant, vasaros pradžioje visoje Lietuvoje reikėjo mažiau nei 400 darbuotojų", - nuostabos neslėpė ji.

Mergina prisipažino jaučianti geliantį nerimą dėl savo gimtinės ateities. Pasak pašnekovės, jai taip baisu dėl Lietuvos nebuvo net ir tragiškąją sausio tryliktosios naktį.

„Labiau už viską trokštu gyvenimą kurti savo šalyje, o ne Amerikoje ar kur kitur. Tačiau šiuo metu neturiu kito pasirinkimo. Lietuviai - pikti ir nusivylę esama padėtimi - masiškai emigruoja. Nežmonišku greičiu kyla maisto, buitinių paslaugų kainos. Masiškai atleidinėjami žmonės, mažinami jų atlyginimai, universitetuose ar kolegijose studijuojantys jaunuoliai nebepakelia mokesčių už mokslą naštos, - liūdnai vardijo ji. - Mano sutuoktinis, neakivaizdiniu būdu pradėjęs studijuoti vaikų psichologiją, sužinojo, jog nuo šių metų mokestis už vienų metų studijas sieks nebe 5000 litų, bet jau visus 10 tūkstančių. Kaip jam, šiuo metu už darbą fabrike gaunančiam 600 litų atlyginimą, susimokėti tokius pinigus už mokslą? Finansinis nepriteklius žlugdo jo viso gyvenimo svajonę tapti kvalifikuotu vaikų psichologu."

Patarė imtis kitokio darbo

Dar viešnagės Lietuvoje metu Oksana, pasidavusi artimųjų įkalbinėjimams, nusprendė atsisakyti planų tapti tolimųjų reisų vairuotoja. Jos mama ir sutuoktinis, besibaimindami dėl gležno kūno sudėjimo merginos sveikatos bei gyvybės, patarė imtis nors ir menkiau apmokamo, bet ne tokio pavojingo moteriai darbo.

„Grįžusi į Jungtines Amerikos Valstijas, susiradau du nepilno etato darbus - pardavėjos bei padavėjos, tačiau dairytis naujų galimybių nesilioviau. Galiausiai man pavyko įsidarbinti veterinaro padėjėja vienoje iš gyvūnų klinikų, įsikūrusių Čikagoje. Svarbiausia, jog galiu panaudoti savo studijų metais įgytas žinias, - kalbėjo ji. - Viliuosi vieną dieną tapti veterinarijos gydytoja. Įdomiausia tai, kad Kauno veterinarijos akademijoje mano studijos Vilniaus kolegijoje nebuvo įskaitytos, o amerikiečiai pedagogai mane sutinka šiek tiek svetingiau. Lankiausi viename iš koledžų ir domėjausi studijų tęsimo galimybėmis. Paaiškėjo, jog dalis lietuviškų studijų JAV būtų įskaitytos. Tai man padėtų sutaupyti ir laiko, ir lėšų. Tuo labiau kad šioje šalyje įmanoma gauti paskolą ar finansinę valstybės paramą mokslui. Tačiau mane riboja nežinomybė - nesu tikra, ar ilgai pasiliksiu Amerikoje."

Svajoja įsikurti su mylimuoju

Viename iš šiaurinių Ilinojaus valstijos miestelių įsikūrusi mergina svajoja vieną dieną apsigyventi kartu su savo mylimuoju. Daugiau negu dešimtmetį bendraujantys jaunuoliai Lietuvoje santuoką sudarė prieš pusantrų metų.

„Kartu su savimi jo į Jungtines Amerikos Valstijas man nepavyko atsivežti. Sergejus jau anksčiau buvo kreipęsis dėl JAV vizos ir gavo neigiamą atsakymą. Net ir įsigaliojus beviziam režimui, į šalį atvykti jis negali. Tikiuosi, jog mums vis dėlto pavyks apsigyventi kartu. Sutuoktinis baiminasi, jog nesugebės įveikti kalbos barjero ir nepajėgs išmokti anglų kalbos. Tačiau mano pavyzdys turėtų jį įkvėpti - pradžioje aš taip pat nekalbėjau angliškai, tačiau galiausiai prabilau, - atviravo pašnekovė. - Net nedrįstu pagalvoti, kas atsitiks, jeigu Sergejui nebus leista legaliai įsikurti Čikagoje. Tikriausiai nebeištversiu. Nors Amerika man daug ką suteikė, niekada čia nepripratau. Noriu namo. Vien pagalvojus apie Pilies gatvę, Vilniaus senamiestį, Trakus, kibinus, nepajėgiu suvaldyti ašarų."

Nepalūžti padeda tikėjimas Dievu

Nepalūžti svetimoje šalyje ir atremti karčius likimo smūgius merginai padeda tikėjimas Dievu bei dalyvavimas bažnyčios veikloje.

„Itin dažnai lankausi netoli dabartinės mano gyvenamosios vietos įsikūrusioje stačiatikių cerkvėje. Žmonės, kuriuos ten sutikau, tiesiog puikūs. Suglaudžiame pečius, išgeriame arbatos, išsikalbame, pasidalijame savo problemomis ir trumpam palengvėja, - kalbėjo pašnekovė. - Tačiau susirinkę ne tik bendraujame, bet ir organizuojame įvairius renginius. Vienas pastarųjų - rusiškas turgus, kurio metu pardavinėjome arbatą, puodelius. Planuojame iš surinktų lėšų prie cerkvės įrengti priestatą, kur būtų įkurta mažųjų savaitgalio mokyklėlė."

Oksana, kalbėdama apie vieną iš cerkvės dvasininkų, susigraudina - šis jai tapęs tikru tėvu bei autoritetu.

„Su gausiai alkoholinius gėrimus vartojančiu mano tėvu mama išsiskyrė. Tik sulaukusi 25 metų amžiaus pajutau, kas yra tikras tėviškas rūpestis. Visa tai man suteikė svetimoje šalyje sutiktas dvasininkas", - tvirtino ji.    

 Mergina, planavusi tapti tolimųjų reisų vairuotoja, šiuo metu dirba vienoje iš Čikagos gyvūnų klinikų

 Asmeninio O. Sosoniuk albumo nuotr.