Buvusi Lietuvos „Robinzonė“ Rima pasakoja savo įspūdžius, patirtus Malaizijoje

Parašė Sigita ŠIMKUVIENĖ–ROSEN

Su savo pašnekove Rima Jucevičiūte-Naujokiene teko susipažinti gyvenant Tauragėje. Dažnai sutikdavau ją sporto salėje, sveikuolių renginiuose. Po geros treniruotės mėgom pasikaitinti suomiškoje pirtelėje. Rima, kaip ir jos mama Elvyra Jucevičienė, yra aktyvi lietuvė moteris, sugebanti viską - skaniai gaminti valgį, kepti įvairius saldumynus, megzti. Visada mane stebino šios jaunos moters entuziazmas ir ryžtas. Kai prieš keletą metų Rima pateko į Lietuvos „Robinzonų" komandą, labai apsidžiaugiau. Trumpam parvykusi į Tauragę vis pritrūkdavau laiko išsiklausinėti apie jos patirtus įspūdžius Malaizijoje (mat ten vyko „Robinzonų" varžybos). Šiandien Rima su vyru Tomu ir dukra Juta gyvena JAV, Pacifica mieste California valstijoje.Manau, kad AL skaitytojams bus įdomu daugiau sužinoti apie šios moters patirtus įspūdžius. - Papasakok keliais sakiniais apie save: gimei, augai, mokslai ir sportiniai pasiekimai. - Gimiau Tauragėje 1966 metais (jei kam įdomu mano amžius). 1991-aisiais baigiau tuometinį Lietuvos Kūno kultūros institutą (dabar Kūno kultūros akademija). Nuo 10 metų sportuoju. Pirmiausia buvo lengvoji atletika, po to rankinis, tinklinis. Nuolat dalyvaudavau įvairiose sporto varžybose, gindama savo mokyklos garbę. Žaisdavau ir krepšinį, ir rankinį, ir futbolą - viską, ko tik reikėdavo. Institute susidomėjau dziudo, bet treniruotės truko neilgai, nes pasijutau nėščia. Vėliau, kai dukrai Viktorijai buvo 4 metukai, tiesiog „susirgau" kiokušin karatė sportu. Nuolat dalyvaudavau ne tik Lietuvos, bet ir Europos čempionatuose. Turėjau apsigynusi rudą diržą. 1996 metais iškovojau teisę vykti į pirmąjį moterų pasaulio čempionatą Tokijuje. Deja, sutrukdė kelio trauma. Tuomet ir atsisveikinau su šia sporto šaka. Besigydydama kelio raiščių traumą pamėgau treniruoklių salę. Ir dabar nuolat lankausi sporto klube. Bėgioju, važinėju dviračiu, riedučiais, čiuožiu pačiūžomis, ypač mėgstu žaisti paplūdimio tinklinį.

- Kaip patekai į Lietuvos „Robinzonų" komandą?

- Tiesiog užpildžiau anketą, kuri buvo žurnale „TV antena". Man paskambino iš TV3 televizijos ir pranešė, kad į pirmąją atranką pakvietė 50 žmonių (iš viso anketas buvo užpildę 1,500 norinčiųjų dalyvauti žaidime). Nuvykau pokalbio į TV3 televiziją. Uždavė įvairių klausimų ir liepė laukti tolimesnių rezultatų. Per tą „apklausą" visi buvom filmuojami, matyt, stebėjo, kaip jaučiamės prieš kameras. Po keleto dienų sulaukiau skambučio ir sužinojau, kad patekau į finalinį dešimtuką. Visi dešimt turėjom atvykti į Vilnių ir dalyvauti varžybose: kas greičiau nuplauks, greičiau nubėgs. Buvo ir intelekto užduotys. Vėliau visas dešimtukas dalyvavome tiesioginio eterio laidoje, kur žiūrovai balsavo už mus. Penki dalyviai, surinkę daugiausiai žiūrovų balsų, pateko į komandą. Pagal surinktų taškų skaičių tapau antra „Robinzone".

- Kas paliko didžiausią įspūdį rungtyniaujant Malaizijoje ir ginant Lietuvos garbę?

- Tai buvo prieš šešerius metus, bet iki šiol įspūdžiai neišblėsę. Viskas buvo įdomu: ir egzotiška gamta, ir maistas - tiksliau, rungtyniaujant saloje maisto kaip ir nebuvo. Gavome tik 5 kg ryžių mėnesiui visai komandai bei 10 mažų skardinių konservuotų žuvelių. Visa kita patys turėjome susirasti ar susigauti. Teko skanauti ir pitono, ir mažyčių krabų, kurių tikriausiai niekas nevalgo, ir šimtakojų. Valgėm palmių ūglius, laukinių ananasų stiebelius, kokoso riešutus.

Labai visi stengėmės ir norėjome, kad tą kartą laimėtų Lietuvos atstovas, todėl jautėme didelę atsakomybę ir tai slėgė psichologiškai. Psichologinę įtampą dar labiau didino kasdieniniai interviu laidos režisieriui. Jis nuolat provokavo nesantaikai tarp komandos draugų, užduodamas gana suktus ir dviprasmiškus klausimus (juk reikia, kad žiūrovams būtų intriga!)...

Nuobodžiauti nebuvo kada, nes kasdien vykdavo varžybos tarp trijų Baltijos šalių. Į jas plukdydavo kateriais vis į skirtingas salas. Tokiai išvykai sugaišdavome apie 5 valandas. Nuolat buvom filmuojami, dažnai ir nakties metu.

Man nepasisekė, nes jau pirmąją savaitę rungtyniaujant plyšo kelio kryžminiai raiščiai, todėl paprašiau komandos narių, kad mane išbalsuotų. Tada maniau, kad būtų nesąžininga likti, jei negaliu visa jėga atstovauti komandai, kovoti už Lietuvą. Visi troško tik pergalės savo šaliai!

Po iškritimo iš komandos mane, kaip ir visus kitus dalyvius, paliko stovykloje. Joje gyveno visi iškritę iš žaidimo „Robinzonai" bei visų šalių kūrybinės grupės. Kai išbalsuoti paskutiniai žaidimo dalyviai pamatė, kokiomis sąlygomis mes čia gyvenome, o jie turėjo pusbadžiu ir murzini vargti, tai visi iki vieno pavydėjo mums gero ir sotaus gyvenimo. Laisvėje - taip kiekvienas vadinome gyvenimą po iškritimo iš žaidimo - maitinami buvome tris kartus per dieną gardžiausiais valgiais, galėjome plaukti kateriu į miestą (mat gyvenome mažoje saloje kurorte). Žiūrėjome filmus, buvo rengiamos diskotekos. Gyvenome namelyje, kuriame buvo visi patogumai. Lauke buvo didžiulis baseinas ir sūkurinė vonia. Susiorganizavome keliese turistinę išvyką į laukines džiungles. Apsigyvenome mažame kaimelyje, kur pajutome vietinių malaiziečių dosnumą bei vaišingumą. Žmonės tame kaimelyje nors ir neturtingi, bet mieli, laimingi ir visda besišypsantys.

Su buvusiais „Robinzonais" tebebendraujame iki šiol. Jie man tapo labai gerais draugais ir į Ameriką išlydėjo.

- Kokie keliai atvedė į JAV? Kuo čia užsiimi?

- Į JAV atvedė pažintis su būsimu vyru amerikiečiu Tomu, su kuriuo susituokėme prieš metus. Dirbu medicinos klinikoje daktaro chiroprakto (manualisto - lietuviškai) asistente. Kartu mokausi koledže anglų kalbos bei kartoju anatomijos ir fiziologijos kursą, nes reikės laikyti testą, kad galėčiau gauti licenciją dirbti Physical therapist. Lietuvoje dirbau kineziterapeute, čia taip pat noriu daryti tą patį.

- Kokie bendravimo skirtumai ir panašumai Tau labiausiai įsiminė, kai tik atvykai iš Lietuvos?

- Pirmiausiai šokiravo visų šypsenos ir bendravimas: parduotuvėje tavęs klausia, kaip tau sekasi, ar nereikia padėti? Lietuvoje tai buvo neįprasta. Iš pradžių maniau, kad geriau jau manęs nekalbintų, bet dabar tai labai patinka. Man patinka Amerikos žmonės, nes jie atviresni ir šiltesni nei Lietuvoje. Manau, kad mūsų Tėvynėje kitokiems santykiams įtakos turi buvusi tarybinė santvarka ir reikės keleto kartų, kad tai pasikeistų. Taip pat matau, kad čia šeimoje labiau gerbiama moteris ir vaikai auklėjami griežčiau nei Lietuvoje. Galvoju, kad Lietuvoje vaikai labiau išlepinti. Čia daugelis jų dirba dar besimokydami vidurinėje mokykloje.

Taip pat pastebėjau, kad Amerikos vidurinėse mokyklose lengvesnės mokymosi programos. Mano dukra dabar 11 klasėje. Lietuvoje būdama 9-oje klasėje ji turėjo net 13 skirtingų pamokų per savaitę, o čia tik 6 pamokos, ir kasdien tos pačios. Manau, kad tai gerai, ne veltui Lietuvoje didžiausias savižudybių skaičius, nes neretai vaikai nuo per didelės įtampos jau mokykloje suserga depresija.

- Ateities planai.

- Mokytis ir dar kartą mokytis, nes noriu gauti kineziterapeuto licenciją, taip pat turiu pasirūpinti, kad dukra įgytų gerą išsilavinimą.

Ateityje norėčiau dirbti savanore kokioje nors gydymo įstaigoje. Man kelia susižavėjimą tai, kad daugelis Amerikoje dirba ir padeda žmonėms ne už pinigus, bet dėl to, kad jiems tai malonu.

- Manau, Tavo energija ir kūrybiškumas pravers dalyvaujant lietuviškoje veikloje, to ir linkiu!