Mano pažintis su šia įstabia moterimi įvyko labai seniai. Buvau dešimties. Bežaidžiant tėvų kambaryje dėmesį patraukė reportažas per Nacionalinės geografijos kanalą. Medžio pavėsyje sėdėjo moteris, o jos glėbyje muistėsi raudona būtybė - orangutanas. Šis betarpiškas ryšys su laukiniu gyvūnu mane sukrėtė ir sužavėjo. Nors anglų kalbos tuo metu dar nesupratau, bet šoktelėjau iš vietos perskaičiusi jos vardą - dr. Birutė Galdikas. Paslaptingoji moteris su orangutanu rankose - lietuvė. Tuomet ir nusprendžiau, kad kada nors būtinai ją turiu sutikti.

Po daugiau nei penkiolikos metų mano noras išsipildė. Antropologijos studijos mane vėl suvedė su dr. Galdikas laukinių orangutanų moksliniu tiriamuoju darbu. Šią vasarą teko prisijungti prie savanorių grupės, kuri vyko į Borneo salą aplankyti B. Galdikas ir jos orangutanų Priežiūros ir reabilitacijos centro, bei savanorišku darbu prisidėti prie didžiųjų žmogbeždžionių išsaugojimo.

Dr. Birutė Galdikas pradėjo tirti orangutanus 1971 metais. Padedama garsaus paleoantropologo Luis Leakey bei lydima pirmojo vyro Rod Brindamour, B. Galdikas išsiruošė į Borneo salą Indonezijoje tyrinėti tuo metu mokslui mažai žinomų vienintelių Azijoje didžiųjų žmogbeždžionių - orangutanų. Pati profesorė prisipažįsta, kad L. Leakey pagalba buvo labai svarbi. Tačiau dar prieš sutikdama garsųjį mokslininką ji jau buvo nusprendusi, kad savo gyvenimą skirs šių nepaprastų gyvūnų tyrimams. Jau praėjo beveik trisdešimt aštuoneri metai nuo tos dienos, kai B. Galdikas įžengė į Tanjung Puting nacionalinį parką, bet jos apsisprendimas išliko toks pat.

Mūsų savanorių grupę sudarė devyni asmenys. Žmonės su skirtinga gyvenimo patirtim, iš įvairių valstybių, tačiau visi labai besidomintys orangutanais. Mūsų užduotis buvo paprasta - sukonstruoti medinį taką miške šalia mokslininkės vadovaujamo Orangutanų priežiūros ir reabilitacijos centro. Šis aštuoniasdešimties hektarų ploto miškas buvo išgelbėtas nuo urbanistinės plėtros ir iškirtimo tik tada, kai jį nupirko dr. Birutės vadovaujamas Tarptautinis orangutanų fondas. Dabar į mišką kiekvieną dieną yra išleidžiami orangutanai, kurie gyvena Centre ir yra ruošiami sugrąžinimui atgal į džiungles. Mūsų nutiestu taku dr. Birutės asistentai kasdien lydės orangutanus į mišką.

Šiuo metu Orangutanų priežiūros ir reabilitacijos centre gyvena trys šimtai trisdešimt gyvūnų. Našlaičiai orangutanai dažniausiai patenka į Centrą, kai jie yra konfiskuojami iš vietinių gyventojų, kurie juos laiko kaip naminius gyvūnus. Kartais žmonės patys atiduoda orangutanus, nes jie pasidaro stiprūs ir pavojingi laikyti namuose. Laisvėje orangutanų mažyliai su motina būna apie aštuonerius metus, ji moko juos mitybos bei išgyvenimo gudrybių. Toks ilgas brendimo laikas yra unikalus šiai primatų rūšiai. Priežiūros ir reabilitacijos centras reikalingas tam, kad šie našlaičiai užaugtų ir galėtų sėkmingai grįžti į natūralią jiems aplinką - atogrąžų mišką.

Jau pirmosiomis dienomis kartu su kitais savanoriais kibau į darbą. Nors beveik nė vienas iš mūsų neturėjo medinių takų klojimo patirties, tačiau greitai išmokome kalti vinis, pjaustyti lentas bei skaptuoti medieną. Sunkus fizinis darbas karštoje tropikų saulėje gal ir nėra pats geriausias būdas praleisti atostogas, tačiau man atrodė, kad gyvenu svajonėje, nes kiekvieną dieną teko stebėti miške žaidžiančius orangutanus. Šie džiunglių gyventojai kaip tikri akrobatai keliauja medžių šakomis ir viršūnėmis. Orangutanai, kaip ir žmonės, visi skirtingi. Kai kurie smalsiai priartėdavo prie mūsų ir bandydavo mus paliesti, kiti įsidrąsinę kviesdavo žaisti, o kai kurie, mums priėjus, tik cypteldavo ir šakomis nuskuosdavo į miško gilumą. Jų nepaprastas smalsumas vertė mus slėpti pjūklus, plaktukus ir kitus įrankius, vos pamačius šias raudonas būtybes, besiartinančias medžiais.

Orangutanų kasdienybė Borneo nėra lengva. Šie nepaprasti gyvūnai dažnai medžiojami dėl jų mėsos. Kai kurie vietiniai gyventojai papildo savo maisto racioną žvėriena. Mažyliai orangutanai dažnai parduodami kaip naminiai gyvūnai žmonėms, kurie mažai ką išmano tiek apie juos, tiek apie jų mitybą. Tačiau didžiausia problema - atogrąžų miškų naikinimas. Kiekvienais metais baisingi džiunglių plotai išdeginami tam, kad juos būtų galima naudoti žemdirbystei. Didžiausia grėsmė yra palmių plantacijų plėtra. Iš šių palmių vaisių spaudžiamas aliejus, kuris naudojamas maisto bei kosmetikos produktų gamybai. Plantacijos duoda didelį pelną jų savininkams, tačiau jų sodinimas sunaikina ne tik mišką, bet ir visą jo biologinę įvairovę. Orangutanai praranda natūralią aplinką ir pagrindinį maitintoją - atogrąžų mišką. Žodis „orang-hutan" indoneziečių kalba reiškia „miško žmogus". Vietinės legendos byloja, kad orangutanai yra žmonės, kurie apsimeta, jog nemoka žmonių kalbos. Tokiu būdu jie išvengia sunkaus darbo ir gyvena tik džiunglėse. Tačiau šie „miško žmonės", atrodo, prarado visas teises į savo namus. Jeigu neliks pakankamai miško, neliks ir orangutanų. Gali būti, kad ateities kartos pažins didžiąsias žmogbeždžiones tik iš knygų.

Ši kraupi realybė atskleidžia, su kokiais sunkumais Indonezijoje dr. Birutė Galdikas privalo kovoti kiekvieną dieną. Jos ryžtas ir nelengvas darbas išgarsino mokslininkę visame pasaulyje. Tačiau to neužtenka, kad orangutanai ir jų miškai būtų išgelbėti. Profesorė ir toliau turi rūpintis lėšomis, nes tik tokiu būdu Priežiūros ir reabilitacijos centras būtų išsaugotas, orangutanai pamaitinti, o išlikę miškai - išgelbėti nuo iškirtimo. Laikant orangutaną už rankos, kuri labai panaši į mūsų, aš nė akimirkai nesuabejojau, kad šie nepaprasti gyvūnai turi teisę į savo mišką.