Priimant dėmesin ir pačią varginančią kelionę. Turbūt dėl to, kad ir ji buvo sukaktuvinė. Jeigu mano aritmetika tiksli - ši kelionė irgi buvo dvidešimta ir labai nepatogaus skrydžių tvarkaraščio. Iš O'Hare pakilau dešimtą valandą vakaro. Taigi skrydis naktinis, o lėktuve miegoti niekada negalėjau. Net ir šiuo atveju, kai mažamiegė buvo ir praėjusioji naktis. Šalia to, septynių valandų laukimas lėktuvo į Vilnių Kopenhagoje, iš kur jis, vėl valandą pavėlavęs pakilti, Lietuvos sostinėje nusileido jau po vienuoliktos. Taigi, beveik vidurnakty. Ir tokios kelionės įtampą nugalėti tebuvo galima tik migdomaisiais vaistais. O po tokio patyrimo - porą dienų lyg apdaužytas. Savo pirštelį pridėjo ir aplinka. Ir gana sukrečianti.

Pirmosios spaudoje išvystos žinutės - apie dviejų paauglių savižudybes. Dorų, nė kokių bėdų anksčiau neturėjusių mergaitės ir berniuko. O tai Lietuvoje ne taip jau retas reiškinys. Ir ypač sunkiai suprantamas. Užteko taip pat sunkiai suvokiamų žinių ir apie Seimo nusiteikimą. Nerimavo Lietuvos įstatymų leidėjai dėl per poros šimtų gėjų dviejų šimtų metrų „žygį" per tvorą šokinėjusių ir dėl to net su policija už atlapų susipurčiusių dviejų seimūnų elgesio bei dėl balsuojančių už savavališkai atostogaujančius, posėdžiuose nedalyvaujančius kolegas, nežinodami net ką daryti.

Tebeaidinčius Drąsiaus Kedžio pedofilijos bylos atgarsius, kai apie 20 šiuo atveju net ne karingai, bet tik maldingai nusiteikusių piliečių sugebėjo antstoliams sukliudyti vykdyti teismo sprendimą ir buvo pašalintas šio įvykio tyrimui vadovavęs Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis, šiurpiai papildė netrukus po to nė iki kelių nesiekiančiame vandeny keistomis aplinkybėmis nuskendęs keturračiu motociklu į upelį įvažiavęs Kedžio dukters tvirkinimu įtartas Andrius Ūsas. Tai lyg ir paskutinis įtariamasis, savo mirtimi visai šiai bylai padedantis tašką. Nebent būtų sučiuptas iki šiol nežinomas dar vienas Kedžio mažametės dukters neva tvirkintojas. Tačiau jis turi tvirtą užuovėją, nes, sakoma, esąs vienas iš ministrų. Dėl to, matyt, ir nesurandamas. Beje, kol kas nėra įtarimų, kad šis asmuo galėtų būti ką tik iš pareigų pasitraukęs kultūros reikalų ministras.

Bet šis miškas pasirodė dar ir gilesnis, ir tamsesnis. Pagautas imantis kyšį prokuroras, plieskia vėl nauja pirmojo puslapio antraštė Vilniaus dienraščiuose. Ir ne bet koks, bet vadovaujantis nepilnamečių mergaičių prekybos tyrimui prostitučių turguje. Tad ne bet koks ir kyšis - 30 000 litų. Bet, matyt, mažai vertas, nes jo ėmėjas skubiai surakintas, dar skubiau paleistas. Žinoma, už užstatą, tik nutylima - už kokį. Dar daugiau sukrečia kitos dienos pirmųjų puslapių antraštės: „Žymus verslininkas - kulką sau į širdį". Taikliai įrėmęs krūtinėn rankinį šaunamąjį, gaiduką paspaudė į jo namus atvykusių įtarimų tirti valdžios pareigūnų (STT) akivaizdoje. Mat jo verslas siejosi su paslaugomis valdžiai ir gal net nevisiškai skaidriai. Kitą rytą vėl šiurpinantis pranešimas: du sugėrovai trečiam nupjovė galvą ir įmetė į atmatų dėžę.

Ir Lietuvos laikraščiai bei televizijos pranešimai tokiomis žiniomis maitino mane beveik kasdien per visą pusantro mėnesio viešnagę. Šiurpios, sukrečiamos žinios, tačiau visuomenė dėl jų per daug neišgyvena. Tai jau lyg įprasta kasdienybė, ir atrodo, kad dabartinė Lietuvos valdžia nededa per daug pastangų joms išvengti. Valstybė dar nėra subrendusi su tokiais reiškiniais kovoti. Tokie nusikaltimai, ypač kriminaliniai, jai dar per kietas riešutas įkąsti.

Žinoma, čia paminėti reiškiniai, tarp jų ir kriminaliniai nusikaltimai, gali būti vadinami, o iš tikrųjų - gal ir yra kasdienio gyvenimo nuotykiai, būdingi visam pasauliui. Net ir Vakarų aukščiausios civilizacijos valstybėse. Lietuvoje jų tik daugiau. Tačiau Lietuvoje pilna ir kitokių reiškinių, būdingų jau ne kasdieniniame, bet išskirtinai visuomeniniame, politiniame, valstybiniame gyvenime, kurių nuotykiais jau nebepavadinsi. Tai yra jau gerai apgalvoti veiksmai, nors iš tiesų nelengva suprasti, kas jie iš tikrųjų yra? Tuo labiau - kodėl jie yra? Štai vienas pavyzdys.

Neaiškinsiu, kas valstybėje yra įstaiga, kurią mes vadiname seimu, parlamentu, kongresu, dūma ar dar kaip nors kitaip, ir kaip ji atsiranda. Tuo labiau kas yra įstaiga, vadinama Lietuvos Seimu. Gal tai ir gali nežinoti Lietuvos eilinis, ypač mažiau raštingas, pilietis, tačiau manau, kad kas toji įstaiga yra ir ką ji turi daryti, žino kiekvienas iš 141 ją sudarančių narių. Tik priminsiu skaitytojams, kad Lietuvos Seimas - visų Lietuvos valstybės piliečių demokratiškai išrinkta pati vyriausia, jų gyvenimą valstybėje koordinuojanti ir jiems įstatymus leidžianti vadovybė, aukščiausia įstaiga, atsakinga už valstybės tvarką ir ypač jai vadovaujančiųjų teisingumą. Jo nariai - visiems piliečiams ryškiausias pavyzdys visais atžvilgiais. Dirbantys oriai, garbingai, griežtai prisilaikydami Lietuvos Konstitucijos ir jų pačių pasiruoštų taisyklių.

Bent taip turi būti. O ar taip yra? Štai vienas į šį klausimą atsakymas.

Vyksta Seimo posėdžiai. Svarstomi svarbūs valstybės reikalai. Ypač jautrūs šiandien, nes liečia šalies gyventojų griūvančią ir net gerokai apgriuvusią gerovę, kuri jau bent porą metų kybo ant skurdo ribos ir niekaip nepajėgia nuo jos nė keliais centimetrais nutolti. Negi dar kuriam iš Seimo narių nebūtų aišku, kad visi jie turi dalyvauti šiuos klausimus svarstančiuose posėdžiuose ir ieškoti geriausių sprendimų. Tačiau, deja, neatrodo, jog ši paprasta taisyklė būtų visiems vienodai suprantama ir aiški. Nekartosiu jau daug kartų žiniasklaidoje skelbtos tikrovės, kad ne visi Seimo nariai tuose posėdžiuose dalyvauja, svarsto, siūlo, sprendžia, balsuoja. Taip pat visiems žinoma, kad tūlas Seimo narys Linas Karalius, nors visą šį posėdžių laiką skraidė po egzotiškus Rytų kraštus, tačiau dokumentai rodo, jog tuo pačiu metu jis dalyvavo posėdžiuose ir net balsavo. Iš viso 13 kartų. Žinoma, juk kiekvienam vaikui aišku, kad jis nei šiuose posėdžiuose dalyvavo, nei balsavo. Už jį tai atliko jo bendramintis partietis Seimo narys Aleksandras Sacharukas.

Taip pat neaiškinsiu, jog tai ne tik neteisėta, ne tik savo pačių pasiruoštų įstatymų bei taisyklių pažeidimas, bet ir aiški suktybė, apgavystė, tiksliau - gal net ir įstatymu baudžiamas nusikaltimas, įvykdytas ne ko nors kito, bet aukščiausio Lietuvos valstybės pareigūno. Tokiu atveju Seimui nebeliko kitos išeities, kaip tik klausimą kelti į viešumą, išryškinti, išnagrinėti, pasidaryti atitinkamas išvadas ir reikiamai į jas atsiliepti. Ir taip daryti Seimas pradėjo. Visuomenė laukė. Galų gale, ar vieną kartą pagaliau nebus susitvarkyta?

Bauskit, jeigu norit, bet kodėl tik mane vieną - tėškė kaltinamas Sacharukas. Aš čia pat juodu ant balto galiu jums „iškloti" net 90 atvejų, kai seimūnai „balsavo" Seimo posėdžiuose, būdami kur nors toli užsienyje. Net be jokio oficialaus Seimo leidimo privačiais reikalais tenai nusitrenkę.

Ir viso šio triukšmo baigmė: Aleksandro Sacharuko bausti nėra už ką?