Kino režisieriaus Aloyzo Jančoro dviejų naujausių dokumentinių filmų peržiūrą ir susitikimą su juo birželio 20 dieną Pietų Bostono Lietuvių klube organizavo JAV LB Boston, MA apylinkės pirmininkė Rima Girnius, o šį renginį vedė Remis Bistras. Aloyzas Jančoras Lietuvos ir kitų šalių žiūrovams prisistatė 1974 metais kartu su tuo metu jau garsiu režisieriumi Robertu Verba sukūręs filmą apie Lietuvos genijų M. K. Čiurlionį („Gyvenimą vaizduojuosi kaip didelę simfoniją"). Nuo tada A. Jančoras kuria dokumentinius ir vaidybinius filmus. Jo kūrybiniame krepšelyje - 9 vaidybinės ir 40 dokumentinių juostų. Šiuo metu režisierius baigia kurti dviejų dalių dokumentinį filmą „Mocarto obuoliai" ir „Judo pabučiavimas" apie buvusio aktyvaus Bostono lietuvių bendruomenės nario Jackaus Sondos-Sondeckio sūnų - vieną garsiausių Europos dirigentų Saulių Sondeckį.

Bostoniečiai galėjo pamatyti du filmus: „Akligatvis" - apie Lietuvos karių misiją Afganistane ir „Ištraukos iš dienoraščio" - apie aktorių ir poezijos skaitovą Laimoną Noreiką. Kitas susitikimas su režisieriumi iš Lietuvos įvyko Balzeko muziejuje Čikagoje. 

Po A. Jančoro filmų peržiūros Bostone režisierių pakalbinome:

- „Ištraukos iš dienoraščio" - filmas apie aktorių ir poezijos skaitovą Laimoną Noreiką, prieš kelerius metus iškeliavusį Anapilin, dar vadinamą „paskutiniuoju mūsų poezijos dainiumi". Ar tik apie jį?

- Šis filmas - apie tai, kas neišvengiama, apie bandymą susitaikyti su lemtimi. Filmo pagrindinis, o kartu ir vienintelis personažas - žmogus, gyvenęs sudėtingą ir prasmingą gyvenimą, garsus kino ir teatro aktorius Laimonas Noreika, unikalus Lietuvos kultūros menininkas. Jis vienintelis taip įdomiai ir paprastomis priemonėmis, bet nepaprastai giliai atskleidė poezijos kūrinius - Maironį, S. Nėrį, M. Putiną, Just. Marcinkevičių, B. Brazdžionį, M. Martinaitį. Daugelis aktorių skaito poeziją naudodamiesi išorinėmis išraiškos priemonėmis ir dažniau bandydami parodyti save, o Laimonas Noreika tik perskaito eilėraštį klausytojui ir atskleidžia tai, ką iš tiesų jautė poetas.

- Šį filmą-portretą su įdomumu gali žiūrėti net ir tie, kurie niekada nėra matę aktoriaus Laimono Noreikos scenoje ar kine, niekada nėra girdėję jo deklamavimo, o taip pat ir jo talento gerbėjai. Žiūrovą jaudina jautriai bei paprastai pateikta gyvenimo prasmės ir laikinumo tema.  

- Šio filmo herojumi nebūtinai turėjo tapti aktorius Laimonas Noreika. Tai galėjo būti ir valstietis, inžinierius, muzikantas, mokytojas. Aktorius dėkingesnis tuo, kad jis jau yra įpratęs būti scenoje, nebijo kamerų, labai atvirai ir įtaigiai kalba apie žmogaus būties prasmę ir neišvengiamą atsisveikinimą. Juk kiekvienas, atsidūręs, anot aktoriaus, „ant išėjimo ribos", susimąsto apie nueitą kelią. Tad tos mintys, kurios keliamos filme, yra bendražmogiškos.

- Ar ilgai teko laukti, kol aktorius atvers širdį, prabils tokiais giliais ir prasmingais žodžiais?

- Be abejo, jis prabilo ne taip greitai, juk medžiagą šiam filmui kaupiau trejus metus.

- Ar kurdamas iš anksto žinote, ką pasakysite vienu ar kitu kino kūriniu, ar pagrindinė mintis gimsta kūrybinio proceso metu?

- Filmo idėją paprastai jau žinau prieš pradėdamas filmuoti, tačiau jos realizavimas nevyksta pagal sumanytą schemą. Medžiaga diktuoja savo taisykles - tokia yra dokumentinio filmo specifika, negalima jos „sukti" pagal iš anksto sumanytas idėjas. Filmuojant atsiranda daug nenumatytų ir netikėtų detalių, tačiau tai nereiškia, kad jos gali nustelbti pagrindinį sumanymą.

- Šiuo metu kuriate filmą apie garsų Lietuvos menininką, dirigentą ir pedagogą Saulių Sondeckį. Ar tai vėl bus menininko portretas, o gal bus paliestos mums visiems svarbios problemos?

- Man neįdomu kurti vien tik filmą-portretą, kur kas įdomesni tie personažai, per kurių gyvenimus galima atskleisti bendražmogiškas problemas. Manau, kad šio konkretaus žmogaus išgyvenimai yra aktualūs ne tik jam - jo drama paliečia ir kitų jautriąsias stygas. Tai yra kartu ir to laikotarpio visuomenės problemų atspindys. Filmu noriu pasakyti štai ką: kai žmogus yra stiprus, turi labai aiškų gyvenimo tikslą ir viziją, bet kokie, netgi labai skaudūs gyvenimo smūgiai (šiuo atveju merkantiliniai valdžios atstovų ar Saljerio pasekėjų veiksmai) negali sutrukdyti jam vykdyti savo gyvenimo misijos.   

- „Akligatvis" pasakoja apie Lietuvos karių misiją Afganistane. Ar galime šią juostą vadinti filmu apie karą?

- Tai nėra filmas apie karą ar politiką. „Akligatvis" - tai filmas apie vienų žmonių grupių bandymus reguliuoti kitų asmenų gyvenimą pagal savo supratimą ir vertybes. Jie daro tai, nesuvokdami tų žmonių vertybių, neįsigilindami į šalies gyvenimo būdą, istorinę patirtį, paveldą ir kultūrą. Tokie dalykai istorijoje žinomi jau nuo seno. Visais laikais stipresnės valstybės stengėsi savo kultūrą primesti okupuotoms šalims. Istorinė patirtis rodo, kad rezultatas būdavo priešingas: sujaukiamas tų tautų gyvenimas, pažeidžiamos esminės gyvenimo nuostatos, tad jos natūraliai pradėdavo kovoti už savo būtį (ne buitį).

- Filmą pavadinote „Akligatvis". Tai reiškia, kad kažkas eina keliu, kuris niekur neveda, ir tie, kurie juo keliauja, neišvengiamai turės pasukti atgal. Tačiau juk oficiali valstybių, dalyvaujančių vadinamojoje „taikos palaikymo" misijoje, pozicija yra kitokia. Filme keliate klausimą, ar ne per ilgai užsibuvo „nekviesti svečiai" ir ar gali iš svetur atėjusieji kurti šalies gerovę. Kaip į šiuos klausimus atsakė Lietuvos valdžios atstovai?

- Niekaip neatsakė, nutylėjo. Kol oficiali mūsų valstybės politika yra tokia, valdžios atstovams belieka tik tylėti. Tačiau juk anksčiau ar vėliau kariai bus išvesti iš Afganistano...

- Pats esate šio filmo režisierius, operatorius ir prodiuseris - vadinasi, filmą kūrėte vienas. Kodėl?

- Pirmiausia todėl, kad filmo gamybai skirtos lėšos buvo labai kuklios - negalėjau samdytis pagalbininkų. Daug ką lėmė ir filmavimo sąlygos, galimybė pakliūti į karinę stovyklą. Vienas aš dar sugebėjau patekti į mobiliųjų grupių automobilį, o jeigu būtume buvę du ar trys? Jie vis tiek nebūtų galėję važiuoti kartu su kariais patruliuoti. Beliktų sėdėti stovykloje. Taigi, kokia prasmė veltui švaistyti lėšas? Kita vertus, manau, kad esu pakankamai įvaldęs ir režisieriaus, ir operatoriaus profesiją, tad man lengviau pačiam su savimi susikalbėti.

- Afganistane praleidote beveik tris mėnesius. Kas toje šalyje labiausiai nustebino, sužavėjo, o gal ir išgąsdino?

- Nustebino tai, kad ten gyvena žmonės. Kai pirmą kartą pamačiau šią šalį pro lėktuvo langą - vien smėlį ir plikus kalnus - pamaniau, jog ten gyventi neįmanoma. Vėliau įsitikinau, kad afganistaniečiai sugeba išgyventi net turėdami tokius neįtikėtinai skurdžius gamtinius išteklius. Apie tai, ar jie yra darbštūs, sunku spręsti, nes šiaip ar taip tie žmonės jaučiasi okupuoti. Sunku pasakyti, kaip jie elgtųsi būdami laisvi.

Ar gąsdino už kiekvieno posūkio slypintys pavojai, o naktį į stovyklavietę paleistos raketos? Ne, buvo nejauku tik prieš išvykstant į šią šalį, o vėliau nebuvo baisu, nes filmavau, dirbau - man patinka adrenalino kupinas darbas. Labiau išgąsdino tai, kad beveik dešimt metų besitęsiančios misijos rezultatų negalima pastebėti, vis dar nėra šalies politinės ir ūkinės stabilizacijos, kas metai vis gausėja narkotikų gamyba, neįtikėtinai klesti korupcija. Juk šiuo metu beveik 90 procentų pasaulio narkotikų rinkos sudaro kvaišalai iš Afganistano.

- Tai jau antrasis Jūsų filmas apie karinę misiją. Pirmasis, kurį sukūrėte 1989 m., pasakoja apie Kambodžą. Kas bendro tarp šių dviejų filmų?

- Tai, kad po šių misijų abi šalys patyrė labai didelį užsienio ideologijos poveikį, buvo sugriautas ūkis, supriešintos įvairios vietos žmonių grupės, pažeistas šalies kultūrinis ir etninis stabilumas.

- Kuriate dokumentinius filmus apie karines misijas ir apie garsius Lietuvos žmones. Kas įdomiau - filmai apie karą ar menininkų portretai?

- Ekstremalių situacijų metu nufilmuota medžiaga turi didesnį išraiškos diapazoną. Karas, stichinės nelaimės, įtemptos sportinės varžybos - tai ekstremalios situacijos, kuriose žmogaus individualumas atsiskleidžia spalvingiau, nei saloniniuose pokalbiuose ar interviu studijose.

Kalbėjosi Meilė Rinkevičiūtė

Su vienu misijos dalyvių lietuviu Vydmantu

Kaimo seniūnas kalbasi su misijos kariais

Remio Bistro nuotr.