31 metų Lina, prieš ketverius metus atvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas, „karjerą" JAV pradėjo užsukusi į namų valymo kompaniją.

„Tuo metu tai atrodė vienintelė išeitis, kai neturi automobilio, o ir savo anglų kalbos žiniomis ne itin pasitiki. Mintis užsiimti išlepintais vaikais ar vedžioti atmintį praradusią senolę į tualetą taip pat nelabai žavėjo. Laikraštyje radusi pluoštą skelbimų, skambinau visiems iš eilės ir siūliausi užimti valytojos pareigas, - prisimena jauna moteris. - Vieni sakė, kad žmonių turi užtektinai, kiti prisiekinėjo paskambinsiantys kitą dieną. Vienintelis vyras, kurio vardo nelabai noriu minėti, ėjo tiesiai prie reikalo: „Atvažiuok į biurą, pasikalbėsim ir galbūt susitarsim".

Naująją imigrantę prie biuro durų pasitiko kompanijos bosas, prisistatęs vokiečiu, nors vėliau paaiškėjo, jog jis - tikriausias lenkas. Lietuvei vėliau teko išgirsti kalbų, kad vyrukas paprasčiausiai gėdijasi savo kilmės, net vardą amerikietišką pasirinko ir pakrikštijo save vokiečių palikuonimi.
Būsimasis jos darbdavys pasirodė itin šnekus ir linksmas. Jis, išpasakojęs visas bereikšmes savo istorijas, jaunai moteriai pasiūlė darbą. Lenkas - vokietis ėmė suokti, kad neva Lina dirbs kartu su kita lietuve, kuri yra užsitarnavusi puikios bei sąžiningos darbuotojos vardą.

„Darbdavys tikino, jog jau po mėnesio pamatysiu, jog namų valymo verslas yra itin pelningas. Pasak jo, ateityje galėsiu sau leisti viską, ko tik širdis užsigeis. Tiesa, pradinis mano atlyginimas buvo 7 doleriai per valandą, - kalbėjo lietuvė. - Mačiau, kaip netoliese sėdėjęs biuro darbuotojas kiečiau suspaudė lūpas, ironiškai papurtė galvą ir dar labiau palinko prie kompiuterio ekrano. Bet man tai buvo nė motais - juk reikėjo darbo, tikrai jo reikėjo...".
Lina dirbti pradėjo jau po kelių dienų. Ji, atsikėlusi 6 valandą ryte, prie namų nekantriai laukė atvažiuojančios savo partnerės. Pasak pašnekovės, Rimantė pasirodė itin draugiška ir maloni moteris, tačiau jos darbo patirtis buvo tik keturios dienos.

„Jau tada suvokiau, kad mano darbdavys nevengia meluoti, tačiau šio reikalo nesureikšminau. Labiausiai erzino tai, jog mums, nepatyrusioms naujokėms, buvo skiriamas pats nepatogiausias grafikas - namai, kuriuos reikėdavo valyti, vienas nuo kito būdavo nutolę 30 ar net 50 mylių atstumu, - prisimena moteris. - Galiausiai abi suvokėme, kad šis darbas - lėtas psichologinis smukimas žemyn. Nėra jokių prošvaisčių: kaip prieš metus maskatavaisi su grindų skuduru, taip ir iki šiol klūpi amerikiečių virtuvėse. Tik galbūt po poros ar daugiau metų tavimi ima pasitikėti, suteikia geresnius namus, daugiau darbo valandų, o Kalėdų proga įteikia apdovanojimą - prideda penkiolika dolerių prie atlyginimo. Pinigai lieka pinigais, bet ar paklausėte, kaip jaučiasi moterys, dirbančios šį darbą?".
Lina namų valytoja dirbo šiek tiek daugiau nei metus. Laisvu metu ji intensyviai mokėsi anglų kalbos ir dairėsi kitokių karjeros galimybių. Galiausiai moteriai pavyko įsidarbinti sekretore vienoje iš transporto kompanijų. Pašnekovės teigimu, atlygis už jos darbą - du kartus didesnis.

„Nenoriu nieko įžeisti, nes gerbiu bet kokį darbą. Tačiau tikrai niekada nebenorėčiau sugrįžti į svetimus namus ir imti valyti neestetiškai atrodančias vonias. Beje, ar nepastebėjai, kad moterims, dirbančioms tokį darbą, tai tiesiog parašyta ant kaktos?, - paklausia ji. - Beveik visos atrodo vienodai - nuo darbų pavargusios pilkos pelytės. Įdomus dalykas, nė vienos iš jų akys nespindi. Aš nenorėčiau, kad mano akys užgestų".
Lina prasitaria, kad jai skaudu matyti jaunas merginas, kurios, užuot pasirinkusios studijas koledže, nueina lengviausiu keliu - įsidarbina namų valytojomis.

„Dar kartą noriu pabrėžti, jog nesiekiu nieko įžeisti. Tiesiog kalbu iš savo patirties. Sutikau ne vieną merginą, kuri Amerikoje gyvena aštuonerius ar daugiau metų. Jos dirba šešias dienas per savaitę ir nekantriai laukia sekmadienių, - gūžčioja ji pečiais. - Pirmadieniais jos vėl traukia siurblius iš automobilio bagažinės ir palengva sliūkina į turtuolių namus. Ir tikrai... Jų akys niekada nespindi".