Jau skrisdamas namo, nugriebęs laikraštį Vilniaus oro uoste, vėl skaičiau sukrečiamus aprašymus apie dar vienos septyniolikmetės ir dar vieno žymaus verslininko savižudybes. Kas į aną pasaulį pasiuntė ramią, su visais draugiškai sutarusią ir gerai besimokančią mergaitę, aplinkai liko mįslė, tačiau statybininką verslininką ten pastūmėjo dėl krizės sustojusios statybos ir skolos, privertusios net savo turtą bankams užstatyti. O jau grįžęs sužinojau, kad visas svarstybas apie krizes atidėjęs rudeniui Lietuvos Seimas tik porą dienų „nusikirpo" savo numatytų vasaros atostogų ir skubiai išsiskirstė. Vasara viliojo labiau negu neišspręsti klausimai, kaip, pvz., jau kelintą kartą atidedama užsienyje gyvenančių lietuvių pilietybė, vis pratęsiant galioti Konstitucinio Teismo sumaitotą įstatymą. 

Nors čia, atrodo, toks paprastas dalykas, bet Seimas visgi sugebėjo jį suvelti taip, kad iš tikrųjų patys seimūnai nebežino, ar, anot liaudies posakio, jiems bėgti, ar rėkti. Ko gero, sprendimo iš viso gali nebebūti. Ir tik dėl to, kad raidė buvo „pastatyta" prieš tautą, teigia „Lietuvos žinių" apžvalgininkas Tomas Viluckas. Kitą panašų absurdą iškeldamas į viešumą, Saulius Spurga parodo, kad kai kuriems teisininkams Airijoje gyvenantis lietuvis geresnis, todėl jam reikia duoti Lietuvos pilietybę, o Australijoje ar Argentinoje - blogesnis, ir Lietuvos pilietybės jam duoti negalima. Bet dar keisčiau klausimas iškyla, kai įstatymų leidėjai pradeda kalbėti ne apie pilietybės suteikimą, bet jos atėmimą, kurį apžvalgininkas Saulius Spurga labai tiksliai išryškina Konstitucijos straipsniu, teigiančiu, kad Lietuvos pilietybė įgyjama ir gimimu. Kas ir kokiu pagrindu iš Lietuvos piliečiu gimusio lietuvio tą prigimtinę teisę gali atimti, klausia Spurga? O vis dėlto mano tėvynėje yra net teisės mokslų daktaratais pasipuošusių žinovų, kurie teigia, jog kai kuriais tokiais atvejais pilietybės atėmimas ne tik galimas, bet ir būtinas. Kas tokią „filosofiją" gali suprasti? Jiems siūlau perskaityti Algimanto Gurecko išeivijos ir Lietuvos spaudoje („Lietuvos žinios", 2010 06 15) publikuotą rašinį „Lietuva - lietuviams", jį įsidėmėti ir rimtai savo „filosofiją" pergalvoti. Gal tada nebereikės viešai nagrinėti klausimo, kaip, pvz., Bronislovo Kuzmicko keliamas tose pačiose „Lietuvos žiniose" (2010 05 20), „Ar turėsime kinų kilmės piliečių?", kai Lietuvos valstybei lietuvių piliečių pristigs.

Tačiau dar ne čia šių visų absurdų pabaiga. Panašūs kryžiaus keliai ir turinčiam Lietuvos pilietybę užsienyje gyvenančiam, ypač jame gimusiam, lietuviui tai įrodyti ir Lietuvos pasą gauti. Jau metai, kai ano paties vaikaitė ir jos vyras, pagal dabar veikiantį įstatymą būdami Lietuvos piliečiai, duodasi po konsulatus popieriniais bei elektroniniais laiškais, asmeniškais apsilankymais, iš įvairių archyvų pririnko tuzinus dokumentų, išvertė juos į lietuvių kalbą, notarai patvirtino, tačiau Lietuvos pasų dar vis neturi. Kas gali tokią biurokratiją įsivaizduoti, tuo labiau - suvokti? Kokius įstatymus ir pagaliau kuriam tikslui Lietuvos Seimas leidžia?

Pabandžiau suvokti bent ką jis per šią liepos pradžioje pasibaigusią pavasarinę sesiją nuveikė? Tarkim, naudingo jau dveji metai su krize besigrumiančiam Lietuvos piliečiui? Ir nieko neišėjo. Vyriausybė vėl pradėjo svarstyti, kaip dar labiau susiveržti diržus, pavasarį drebtelėjo pagrindinis Seimo narys Andrius Kubilius - pagrindinis, nes jis kartu yra ir premjeras - taigi už tų diržų veržimąsi atsakingas pareigūnas, nerandantis kitos išeities, kaip pakartotinį biudžeto deficito mažinimą. O tai reiškia - vėl mažiau išmokų pensininkams, buvusiems tremtiniams, politiniams kaliniams, jų sveikatos apsauga besirūpinančiai „Sodrai" ir visiems kitiems skurdeivoms, kurių ir taip Lietuvoje bent ketvirtadalis, jeigu jau ne trečdalis, šalies gyventojų. Taigi ateinantieji metai - ne geresni nei praėjusieji. Nė žodelio, pvz., apie mažinimą biurokratijos, kuri, kaip čia mano duotas pavyzdys Lietuvos pasui gauti, ėda valstybės iždą daugiau negu kas kita. Jau ne kartą minėjau, bet ir vėl drįstu kartoti, kad 1990 m. nepriklausomybę atgavus visą vyriausybės sąrangą sudarė tik 8000 biurokratų, o dabar jų jau net 34 000. Negi iš tikrųjų jų tiek reikia, klausia šios srities žinovas Rimantas Rudzikas, kai šimtų valstybės išlaikomų įvairiausių įstaigų bei įstaigėlių nauda, švelniai tariant, jam abejotina? Bet kas pradės jas judinti, kai ten įtvirtinti sėdi vyriausiųjų valstybės vadovų giminės, draugai, pažįstami, partiniai paslaugūnai? Kas išdrįs pajudinti ir patį Seimą, nors jau seniai kiekvienam vaikui aišku, kad 141 nario jame tikrai nereikia, tuo labiau - 1600 juos aptarnaujančių sekretorių, padėjėjų bei kitų biurokratų. Kiekvienam po vienuolika. Ar tai irgi ne absurdas? Tiesa, pagaliau susiprato valdžia panaikinti niekam nereikalingas apskritis, tačiau jų buvusiems tarnautojams šiltas vietas parūpino kitur. Apmokamas taip pat mokesčių mokėtojų pinigais.

Nors jau daug metų ir nuolat kalbama bei rašoma apie Seimo narių skaičiaus sumažinimą, jų visos biurokratijos, taip pat ir rinkimų sistemos, valstybei vadovavimo sąrangos pakeitimą, taip mažinant valdžios išlaidumą, šis mūras stovi nepajudinamas. O biurokratija - tiesiog siaubinga. Ir tai teigiu iš patyrimo, nes pastaruoju metu man teko tiesiogiai su ja susidurti, kai vienam savo kaimynui pabandžiau padėti atgauti iš tėvo paveldėtą ūkį. Įgaliojimais apsirūpinęs, po pusantro mėnesio praleisdamas Lietuvoje, dvejus metus plušausi ir niekur nenuėjau. Pirmoji kliūtis: paveldėtojas praleido nustatytą laiką, iki kurio reikėjo paduoti valdžiai prašymą. O jam „atnaujinti" jau reikia teismo, teigia valdžia. Antroji - gyvenimo eigoje Amerikoje paveldėtojo pakeistas vardas: krikštytas Vladislovu, visuose kituose lietuviškuose dokumentuose rašomas Vladu, Amerikoje kažkuriuo metu tapo Valter. Irgi tik teismo sprendimas tegali įrodyti, kad jis yra tas pats asmuo. O toks teismas, aišku, Lietuvoje ir paveldimos žemės apylinkėje. Net dvi bylos, dėl kurių paveldėtojas turi prieš teisėją stoti. Bet jis dėl sveikatos pats jau nebepajėgus to padaryti. Šalia to - dar ir dokumentų parūpinimas bei paruošimas. Paso kopija, nepaisant lietuviško ar amerikietiško, netinka, reikia nuorašo, ir nė kokiu žodynu negalima įrodyti, kad ir kopija, ir nuorašas yra tapatūs dokumentai. Įmanoma visą tą teisinę padėtį atkurti ir žemę atgauti, tikina mane jau irgi dvejus metus tuo reikalu besirūpinantis advokatas ir jam padedantis valdžios atstovas, bet tai kainuos pusė, bent jau trečdalis tos žemės vertės. O kadangi ant tos žemės jau yra net du kažin kokie nauji pastatai ir niekas jų nebegriaus, tai paveldima žemė turės būti pakeista kuriuo nors kitu sklypu. Gal net kokia nors bala pamiškėje, mano advokatas. Tad kokia prasmė dėl jos kautis?

Ir taip paveldėjimas dingsta. Žemė - į valdžios fondą, o vėliau - kokiam nors tuos reikalus tvarkiusiam vietinės valdžios raštininkui. Jeigu geresnė - gal ir aukštesniam valdžios „ponui". O kaltas, žinoma, ne kas kitas, bet tik paveldėtojas. Ko jis taip ilgai laukė? Nepaisant, kokios to laukimo priežastys bebūtų? Tokių atvejų Lietuvoje dar apie 10 000, teigia paveldėtojui bandęs padėti advokatas. Kas turi atsakymą į tokį klausimą? Tik neklauskit dabar, juk Seimas atostogauja?