Martynas Liuteris buvo Romos katalikų vienuolis, teologijos daktaras, siekęs reformuoti Bažnyčią ir raginęs sugrįžti prie Evangelijos, todėl liuteronų vardas liudija, kad Bažnyčia atsirado per reformaciją apie 1517 metus. Tais metais Visų šventųjų šventės išvakarėse Liuteris prie Vitenbergo bažnyčios durų prikalė 95 tezes lotynų kalba, kviesdamas polemikai. Iš tikrųjų jis neketino sukurti naujos Bažnyčios, tik siekė reformuoti esamą Romos katalikų bažnyčią, už ką vėliau kaip ir daugelis jo sekėjų buvo ekskomunikuotas (atskirtas nuo Bažnyčios - red. past.). Tikrai būtų sunku paaiškinti Liuteronų bažnyčios mokymą nepaliečiant jos pagrindinės doktrinos bei Liuterio mokymo ašies apie išteisinimą per Dievo malonę tikėjimo pagalba. Šis mokymas gal ir nebūtų išvydęs dienos šviesos, jei ne paties Liuterio išgyvenimai ir klausimai, kamuojantys nuo pat jaunystės: „Kaip nusidėjėlis gali užmegzti teisingus santykius su Dievu? Nes jeigu Dievas yra sudaręs sandorį su žmonija, dėl kurios yra įpareigotas išteisinti kiekvieną, kuris pasiekia pradinę būseną - nuolankumą, Dievas jį išteisina, jei ne - pasmerkia. Dievas teisia žmones besąlygiškai ir būdamas teisingas paskiria nusidėjėliui tai, ko jis yra nusipelnęs".

Šiuo metu Liuteronų bažnyčiai visame pasaulyje priklauso per 70 milijonų žmonių, Lietuvoje jų apie 20 tūkstančių. Lietuvoje liuteronų tikėjimas pradėjo plisti 16 a. pradžioje ir šiuo metu jungia 54 parapijas (daugiausia - Tauragės ir Klaipėdos krašte), keletą parapijų Amerikoje, Kanadoje ir Vokietijoje, kurias aptarnauja 1 diakonas (krikščionių dvasininkas, tarnas - red. past.), 24 kunigai ir vyskupas Mindaugas Sabutis, reziduojantis Vilniuje.

Čikagoje veikia dvi lietuvių liuteronų parapijos: „Tėviškės", kuriai vadovauja kunigas Liudas Miliauskas, ir Ziono lietuvių liuteronų parapija, kuriai vadovauja kunigas bei teologijos mokslų daktaras Valdas Aušra. Pastaroji šių metų spalio 10 dieną švęs 100-ąsias įkūrimo metines. Ta proga „Amerikos lietuvis" ir kunigas V. Aušra pabandė filosofiškai prisiliesti prie tikėjimo prasmės šiomis dienomis, Dievo sąvokos žmonių sąmonėje bei liuteronų tikėjimo ypatumų. „Dievo malonės dėka mūsų maža liuteroniška parapija gyvuoja jau šimtą metų. Ir mes per tuos šimtą metų, tarp lietuvių būdami krikščioniškoji mažuma, išlikome lietuviais", - pokalbį pradėjo kunigas.

Bažnyčios ir tikėjimo vieta šiuolaikinio žmogaus gyvenime

Istorijos vingiuose egzistavo laikotarpiai, kai Bažnyčia turėjo labai didelę įtaką tiek valstybės raidai, tiek žmogaus gyvenimui. Taip pat buvo laikas, kai Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės. Paklaustas, kokia šių dienų Bažnyčios įtaka, kunigas V. Aušra susimąsto: „Priklauso, kur ta Bažnyčia yra. Skandinavijos valstybėse Bažnyčia (kur Bažnyčia yra liuteronų konfesijos) yra kaip ir valstybinė institucija, kas iš tikro nėra labai toleruotina, nes tuokart valstybė labai kišasi į Bažnyčios gyvenimą, kontroliuoja, ką ji gali daryti ir ko ne. Kitas kraštutinumas sovietmetis, kuriame daugelis gyvenome. Tada Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės. Jai buvo leista gyvuoti, bet tas gyvavimas nebuvo visavertis, nes nebuvo galima vykdyti savo misijos. Amerikoje Bažnyčia atskirta nuo valstybės. Kas turi tiek teigiamų bei neigiamų pusių. Nes yra teisinga, kai valstybė nesikiša į žmonių asmeninį gyvenimą, jų tikėjimą, bet iš kitos pusės, žmogaus tikėjimas pasidaro toks asmeniškai individualus, jog žmogui Bažnyčia pasidaro nebereikalinga. Šią mintį ir dabartinį žmogaus santykį su Bažnyčia bei Dievu labai gerai iliustruoja neseniai mano perskaitytas anekdotas: „Žmogelis įnirtingai ieško, kur pastatyti automobilį. Suka ratus, bet niekur neranda laisvos vietos. Trūkus kantrybei, pradeda melstis „Dieve, prašau, padaryk taip, kad rasčiau kur pastatyti automobilį. Ir jeigu tu man padėsi, aš nustosiu ir gerti, ir rūkyti, eisiu į bažnyčią kiekvieną sekmadienį". Vos pasuko už kampo, žiūri, laisva vieta. Žmogelis net šūktelėjo: „Ačiū Dieve, nesivargink, aš pats tą vietą susiradau". Pastaruoju metu tikinčiųjų požiūris į Dievą dažnai tampa tiesiog vartotojiškas. Kai nutinka bėda, žmonės kreipiasi ir prašo pagalbos. Tada Dievas yra reikalingas. Vestuvių, krikštynų, laidotuvių metu taip pat bandoma „sutvarkyti" santykius su Dievu. Bet gyvenime, kai viskas yra gerai, žmogus tikėjimą paverčia labai asmeniniu klausimu ir niekas negali į tai kištis".

Iliuzija, jog žmogus savo gyvenimą gali tvarkyti pats

Liuteronų kunigas yra žmogus, kuriam Bažnyčia davė teisę Dievo vardu skelbti nuodėmių atleidimą, bet jis nėra tarpininkas, per kurį vyksta žmogaus ir Dievo bendravimas. Liuteronų kunigą reikėtų traktuoti kaip bendrakeleivį ar vadovą, kuris padeda žmogui susigaudyti gyvenime, jo santykyje su Aukščiausiuoju. Kunigas, būdamas savo kaimenės piemuo, veda ją keliais, kurie artina žmogų prie Dievo. Poreikis pasikalbėti su kunigu - atverti savo „dūšią" - atsiranda tada, kai žmogus jaučia, jog pateko į gyvenimo akligatvį, jog gyvena ne tokį gyvenimą, kurį norėtų gyventi, o gal apninka abejonės. Tačiau kodėl nepasikalbėjus su kunigu net ir tada, kai viskas yra gerai ar nekyla jokių klausimų? Šiuolaikinis žmogus labai dažnai yra įsitikinęs, kad jis savo gyvenimą sugeba tvarkyti pats ir jokios dvasinės pagalbos jam nereikia. Tačiau tas sugebėjimas tvarkytis yra tik saviapgaulė, tiksliau - iliuzija. Tai pradedama suprasti tik tada, kai gyvenimas pradeda nebesisekti. Ar apskritai toks tikėjimas vien tik savimi gali gyvuoti? „Pretenzija į tai, jog daugeliui Bažnyčios ir kunigo nereikia, nes „aš pats sau esu Dievas", neturi tolimesnės sekos, nes žmogus nėra Dievas. Daug dažniau jame maišosi dieviški ir šėtoniški pradmenys, kuriuos sukontroliuoti ir įvertinti labai sunku, juolab teisingai pasielgti. Žmogus gali bandyti sau įrodinėti, gyventi iliuzijomis, kad su viskuo jis susidoros, tačiau viskas lūžta, palūžta ir žmogus. Anot Biblijos, esame sukurti tam, kad gyventume su Dievu amžinybėje, tačiau prasižengėme Jam ir tos nuodėmės pasekmė yra mirtis, kuri stabdo žmogaus egoistinį gyvenimą, suteikia jam galimybę atsikvošėti, įvertinti, kaip buvo gyventa. Tad Bažnyčia kaip vieta ir yra reikalinga tam, kad susivoktume, jog esame laikini, ne visagaliai. Ji yra vieta laike ir erdvėje, kur Dievas išreiškė savo malonę priimdamas mus tokius, kokie mes, net ir su trūkumais, esame laukiami. Bažnyčia yra ta vieta, kur žmonės renkasi Dievo malonėje būti kartu su Juo. Pavieniui ne kiekvienas sugeba atgailauti, bet Bažnyčioje, Dievo akivaizdoje, suprantant savo menkumą, prašoma nuodėmių atleidimo. Nuoširdi atgaila ir tikėjimas atveria duris į Dievo malonės karalystę".

Panašumai ir skirtumai liuteronų tikėjimą lyginant su katalikišku

Liuteronai ir katalikai yra krikščionys. Liuteronai, kaip ir katalikai, išpažįsta tą patį triasmenį Dievą: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Tačiau skirtingai nuo katalikų, liuteronai turi tik du sakramentus - Krikštą ir Viešpaties vakarienę. Kunigai nesilaiko celibato. Tikinčiųjų santuoka gali būti sutvirtinama ne vieną kartą gyvenime ir palaiminama Dievo žodžiu bei malda. Pamaldos vyksta pagal Liuterio reformuotą katalikų liturgiją, prisotintą giesmėmis, todėl Liuteronų bažnyčia yra laikoma „giedančia bažnyčia". „Liuteronai sakramento sąvoką suvokia kaip žemės ir dangaus sąjungą, t.y. Sakramentas yra materialiojo ir dvasinio pasaulio jungtis. Krikšte vanduo sujungiamas su Dievo žodžiu. Šventoje vakarienėje duona ir vynas Kristaus paliktu žodžiu virsta jo kūnu ir krauju. Tačiau ne tik sakramentai sudaro esminį skirtumą tarp katalikiškos ir liuteroniškos bažnyčių. Pats Bažnyčios valdymas yra skirtingas. Evangelikų liuteronų bažnyčia nėra valdoma centralizuotai. Kiekvienos šalies Bažnyčia yra savarankiška, mažiau hierarchinė ir daugiau demokratinė institucija. „Parapijiečiai turi daug daugiau teisių ir galimybių tvarkant ją ir valdant. Pavyzdžiui, jeigu ir mūsų parapija sunyktų, likusieji gali nuspręsti, ką su Bažnyčia daryti bei kur panaudoti gautus pinigus, ją pardavus. Šiuo atveju pinigai niekada nenukeliaus į Romą, bet ir vyskupija gali netekti teisės naudotis tuo kapitalu, jeigu parapijos žmonės bus priėmę visai kitokius sprendimus, nes tik žmonės turi sprendžiamąją galią. Katalikų bažnyčios kelių tūkstančių metų hierarchija, tradicijos ir konservatyvumas ne tik šiuo, bet ir daugeliu kitų atvejų reikalauja pataisų ir pasaulietiškesnio požiūrio. Tarkim, liuteronų akimis santuoka nėra sakramentas, todėl mūsų Bažnyčioje sutuokiami visi norintys Dievo akivaizdoje įteisinti savo santykius, net ir ne pirmą kartą besituokiantieji. Dažnai matome, kaip daugelis kenčia gyvendami santuokoje, vos ne tiesiogine to žodžio prasme žudydami ir engdami vienas kitą, kai būtų daug paprasčiau rasti savo laimę kitoje santuokoje", - apie panašumus ir skirtumus su Katalikų bažnyčia pasakoja kunigas V. Aušra.

Dievas visuose tikėjimuose yra vienodas

Visi krikščionys išpažįsta tą patį Dievą ir žmogaus valioje yra nuspręsti, kurią konfesiją pasirinkti. Tačiau kiekviena konfesija supranta Dievą bei žmogaus asmeninį santykį su juo kiek skirtingai. Katalikų bažnyčia daugiau akcentuoja į bendruomeninę atsakomybę. Jeigu parapijiečiai visų numatytų taisyklių laikosi, tai jie suprantami kaip aktyvūs ir „geri" parapijiečiai. Anot kunigo V. Aušros, liuteronai sako, kad svarbiausia yra „žmogaus asmeninis gyvenimas ir jo ryšys su Dievu. Nes mes visi esame nuodėmingi, išpažįstame savo nuodėmes, už jas atsakome ir kolektyviškai bei asmeniškai prašome Dievo atleidimo. Taip žmogus asmeniškai atsako ir už savo tikėjimą, santykį su Dievu ir savo gyvenimą bei jungiasi į bendrystę tokių pat žmonių. Bažnyčioje mokosi, kaip teisingai reikia gyventi, tai rodo esant daugiau savanoriškumo ir savarankiškumo. Parapijiečiams giedant (ne specialiai surinktam chorui) bei giesmėmis aukštinant Dievą, kiekvienas atėjusysis aktyviai įsijungia į pamaldas, tampa ne stebėtoju, o pamaldų dalyviu".

Žmogaus asmeninis gyvenimas yra jo ryšys su Dievu

Jau aštuonerius metus vadovaudamas Ziono lietuvių liuteronų parapijai, kunigas teologijos mokslų daktaras V. Aušra filosofiškai analizuoja ir savo paties apsisprendimą tapti kunigu bei tą kelią, kuriuo ėjo ir eina juo tapęs. Kai 1998 metais atvyko į Čikagą studijuoti teologijos daktaro programoje ir įsijungė į abiejų lietuviškų liuteronų parapijų gyvenimą, nesitikėjo, kad tuometinis Ziono lietuvių parapijos klebonas kunigas Jonas Juozupaitis pakvies talkininkauti vesdamas lietuviškas pamaldas. Po kiek laiko įsitraukus ir į bažnyčios raštinės sekretoriaus pareigas, kartkartėmis pravesdavo angliškas bei vokiškas pamaldas. 2001 metais, susiklosčius kai kurioms aplinkybėms, Ziono lietuvių liuteronų parapija pakvietė V. Aušrą oficialiai dirbti vikaru, o 2002-ųjų lapkričio 4 dieną kunigui J. Juozupaičiui išėjus į užtarnautą poilsį, vadovauti parapijai. Iš laiko perspektyvos žvelgdamas į savo apsisprendimą tapti kunigu, V. Aušra sakė, jog galėtų išskirti kelis esminius faktorius, atvedusius į kunigystę. „Man visada rūpėjo dvasinis gyvenimas. Jau vaikystėje supratau, kad materialus gyvenimas svarbus, bet ne pats svarbiausias, jaučiau, jog many yra šių dviejų vertybių skirtingi suvokimai. Tikriausiai už tokią pasaulėžiūrą turiu būti dėkingas savo tėvams, nes siekimas dvasinių vertybių man buvo svarbiausias stimulas pasukti į kunigystę.

Nors augau šeimoje, kurios nariai iš kartos į kartą priklausė Liuteronų bažnyčiai, tačiau ieškodamas atsakymų į egzistencinius dvasinius klausimus gyvenimo kelyje buvau nutolęs nuo bažnyčios bei jos veiklos. Įdomiausia, jog tuos atsakymus į klausimus gavau apsukęs gana ilgą metų lanką ir vėl sugrįžęs „namo" į liuteroniškąją krikščionybės tradiciją. Sugrįžimas buvo lemtingas, nes tik čia aš pajutau dvasinį komfortą. Tai nereiškia, kad liuteroniškoji tradicija yra tobuliausia iš visų ar kad ji turi visus žingeidumą patenkinančius atsakymus, kad ji „pataikauja" mano dvasiniam „skoniui". Tai taip pat nereiškia, jog aš nematau šios tradicijos netobulumų bei neįžvelgiu kitų tradicijų teigiamų pusių. Tai reiškia, kad iš esmės mano pasaulėžiūra ir santykis su Dievu atitinka liuteroniškos Bažnyčios tradicijas. Ją trumpai apibrėžčiau keliomis pagrindinėmis mintimis: žmogus asmeniškai atsako už santykį su kitu žmogumi ir Dievu bei tik Dievo malonės dėka buvau, esu ir būsiu šiame pasaulyje", - atvirauja liuteronų kunigas. Įdomiausia, kad, be dvasinių išgyvenimų ir suvokimų, gautų atsakymų bei dar iki galo nesuvoktų tiesų, V. Aušra išskiria ir dar vieną kiek materialesnį faktorių, pastūmėjusį jį tapti kunigu, tai nepasitenkinimas tuo, ką tuo metu Bažnyčia „davė". Anot liuterono, „buvo gilus sovietmetis, pramonine ir vartotojiška kalba kalbant, manęs netenkino bažnytinis „produktas", kurį man teikė politinių ir socialinių pokyčių sūkuryje atsidūrusi Bažnyčia. Esu įsitikinęs, kad politiniame spaudime suformuotas „prastas bažnytinis produktas" gulėjo visų Lietuvoje esančių krikščioniškų tradicijų, pergyvenusių sovietinę „mėsmalę" bei sulaukusių 1990 metų, „lentynose". Nors jau buvau sugrįžęs ir apsisprendęs pasilikti liuteroniškoje tradicijoje, nepalioviau savęs klausti: jei ne aš, tai kas? Jei ne dabar, tai kada? Gerai supratau, kad renkuosi nelengvą kelią ir kad tai yra bendras darbas, visada priklausantis nuo Dievo malonės. Tačiau bet kuriame pašaukime išoriniai faktoriai, nors jie ir atrodo labai svarbūs, yra tik antraeilis dalykas. Svarbiausia supranti, kad Dievas kviečia darbuotis Jo vynuogyne. Jo pašauktas apsisprendi ir tampi Vynuogyno darbininku".

Nepriklausomai nuo greitėjančio gyvenimo tempo, kosmopolitiško mąstymo bei asmenybės suvokimo kaip galingos jėgos, galinčios pakreipti gyvenimo kelią norima linkme, Dievo ir Bažnyčios klausimas vis dar išlieka aktualus. Kai kam lyg tėvų perduota tradicija, kažkam gal tik „mados" dalykas, o kitiems dvasinės pusiausvyros atgavimas, viltis, nuolankumas ir atgaila, be baimės suklysti ir su džiaugsmu išmokti visas Dievo pateiktas pamokas.

Visi maloniai laukiami lietuviškose mišiose kunigo Valdo Aušros vadovaujamoje Ziono lietuvių liuteronų parapijoje 11:00 ryto kiekvieną sekmadienį adresu: 9000 South Menard Ave. Oak Lawn, IL 60453. Iškilusius klausimus galite aptarti paskambinę telefonu 708-422-1433.