Vygandas Paulikas šių metų liepos 7 d. „Bernardinai.lt" portale išspausdintą straipsnį, pavadinimu „Apie mūsų valdžią ir valstybę", pradeda stipria ir daug žadančia įžanga: „Pokalbiai apie gerą orą ir blogą valdžią..." Deja, ta pusė sakinio ir yra bene stripriausia viso straipsnio dalis. Toliau seka paviršutiniškai suvokiamų konceptų chaosas: sąvokos nėra paaiškintos, maišomos, todėl toliau straipsnyje pateikiami teiginiai tampa prieštaraunatys patys sau, o bandymas analizuoti tampa užgožtas polemikos. Pagrindinė tezė, kad „apolitiški" ir mažai ką suprantantys piliečiai, remiami neobjektyvios spaudos (suprask, tik pilančios deguto į ugnį), tesugeba ant valdžios burnoti ir ją juodinti, tokiu būdu kompromituojantys, paties autoriaus žodžiais, „visą valdžią ir už jos suformavimą atsakingą visuomenę bei pačią besiformuojančią demokratiją...", atrodo gana naivokai.

Keistai arodo ir bandymas apeliuoti į tarptautinius reitingus „dalijančius" JAV institutus bei Europos Komisijos, Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko oganizacijas. Visų pirma kritikuojantys, „burnojantys" prieš valdžią nekritikuoja statistinių Lietuvos duomenų. Tokiame „burnojime" dažnai yra kalbama apie socialinius, moralinius, etinius valstybės valdymo proceso aspektus, o ne apie statistinius duomenis. Kita vertus, daugelis žinome, kad statistika yra tiktai vertinimo, analizės įrankis, bet nėra sprendimo būdas. Tuo metu, kai statistika teigė, kad Lietuvos ekonomika augo sparčiausiai iš trijų Baltijos valstybių, tai visiškai nereiškė, kad Lietuva neturi problemų. (Greičiausiai atvirkščiai, tai reiškė, kad Lietuva turės problemų ateityje...) Tokie bandymai slėptis už statistikos, už ekonominių rodiklių, apeliuoti į „tarptautinių ekspertų vertinimus" yra būdas dumti akis, nukreipti dėmesį nuo to, apie ką žmonės iš tikro nori kalbėti, apie ką nori pasiskųsti, į ką atkreipti institucijų dėmesį. Tuo pat metu ir patys „tarptautiniai ekspertai" turi būti vertinami kritiškai, jais negali būti aklai pasitikima (tuo labiau tikima) vien dėl paties fakto, kad jie yra iš Kolumbijos, Harvardo, Yelo ir kitų Ivy League universitetų. O ir paties straipsnio autoriaus paminėtos organizacijos - tokios kaip Pasaulio bankas ar Tarptautinis valiutos fondas - daugelio ekonomistų pasaulyje yra vertinamos kritiškai, o kai kurių politikų laikomos negti susikompromitavusiomis. Būtent šios organizacijos yra didžiąja dalimi atsakingos už 1990-1995 metais Rytų Europoje visiškai sugriautą ūkį, neskaidrią, „per naktį" įvykdytą privatizaciją bei iš to sekusį oligarchijos suklestėjimą. Ekonominės po 1990 m. Pasaulio banko Rytų Europai taikytos „šoko terapijos" rezultatus jaučiame Lietuvoje dar ir šiandieną.

Statistika yra tik vertinimo, analizės įrankis, bet nėra sprendimo būdas. Tačiau dažnai valdžios funkcionierių, demagogų, o ir pačių vyriausybės vadovų naudojama būtent problemoms spręsti. Tiksliau, dar geriau - parodyti, kad problemų nėra arba jos nėra vertos visuotinio dėmesio ir susirūpinimo. Šis taktinis manevras „pasižiūrėkite į skaičius" yra plačiai naudojamas Lietuvos vidaus politikoje. Tai visiškas absurdas. Kai žmonės kalba apie opias socialines problemas, t.y. kai yra kalbama apie specifines, lokalines Lietuvos gyventojų problemas, jiems kišamos panosėn ekonominės lentelės ar frazės - tokios, kaip „ką jūs... pas mus viskas tvarkoj, pasižiūrėkite, kas Graikijoje dedasi..." O kodėl tūlam lietuviui, gyvenančiam Lietuvoje, konkrečiame administraciniame centre, konkrečiame kaime, turėtų rūpėti, kas darosi Graikijoje, Ispanijoje ar Portugalijoje? Na, gal jam ir įdomu, kas užsienyje vyksta, tačiau kodėl tai, kas vyksta Graikijoje, turėtų tapti jo, Lietuvoje gyvenančio piliečio, specifinių, lokalinių socialinių, ekonominių ar politinių problemų sprendimo būdu? Tai karnavalas! Vyriausybės klausiama, kada ir kaip bus sprendžiami tam tikri susidarę sunkumai, o tautai sakoma - sprendžiama niekas nebus, nes spręsti nėra ką, sunkumų nėra! Pasižiūrėkite į Graikiją - va ten tai sunkumai! O ant viršaus dar „užkraunama" tarptautinių „ekspertų" statistinės lentelės, kuriose Lietuva lyg ir nėra visiškoje apačioje. Žiūri tada vyriausybės vadovai su atlaidžia šypsena į tūlą lietuvį lyg į mažą kaprizingą vaiką, tarsi sakytų: „Na va, kvailiuk, o tu dar skundiesi. Matai, kaip gerai iš tikro gyvenam. O dabar bėk, pasispausk dar diržą, ir žiūrėk, daugiau neburnok preš valdžią!" Ir sliūkina tūlas lietuvis atgal į savo apskritį, į savo kaimą, rankoje kepurę spausdamas ir pakaušį krapštydamas, susigėdęs, kad apsikvailino. Būtent to ir siekia demagogai, vyriausybės funkcionieriai - priversti tautą, susirūpinusią savo būtimi, savo ateitimi, jaustis kaimo kvailiais, nieko neišmanančiais pikčiurnomis, kuriems iš neturėjimo ką veikt, atsibodus kalbėti apie orą, visada norisi paburnoti ant valdžios.

Panašiai tokius „burnotojus" vertina ir anksčiau minėto straipsnio autorius: „Visais laikais, visose valstybėse ir visuomenėse kiekvienos valdžios veiksmų kritinis vertinimas buvo ir išliko didelės dalies politikos procesuose linkusios aktyviai nedalyvauti, bet dažniausiai kritiškai jos atžvilgiu nusiteikusios inteligentijos ir visada permainų siekiančio jaunimo dėmesio objektu." Mintis aiški - tie, kas nieko nesupranta, neva „politikoje" nedalyvauja ar neturi kur jaunatviškos energijos dėti, tai tik „burnoja" prieš valdžią. Paradoksalu, tačiau būtent šiame teiginyje ir slypi normatyviai pozytivaus politiškumo ir pilietiškumo pavyzdys ir esmė. Tereikia „atversti" atgal autoriaus sumaišytas sąvokas. Autorius nepastebi ir visiškai be reikalo nuvertina visuomeninio, pilietinio aktyvumo aspektą. Daugelio politikos filosofų, įskaitant H. Arendt, C. Schmitt, P. Rosanvallon, vertinimu būtent visuomeninė, socialinė terpė ir piliečių veikla joje yra tikrosios politikos pagrindas. Politika nėra kuriama politikų, bet atvirkščiai, visuomenė kuria politiką, įskaitant pačius politikus.

Platonas teigė, kad žmogus yra „politinis gyvulys". T.y. žmogus skiriasi nuo kitų rūšių tuo, kad gyvendamas visuomenėje yra politiškas. Hannah Arendt sakė, jog bet koks asmens veiksmas, atliktas viešoje erdvėje kitiems stebint/matant, iš esmės yra politinis veiksmas. K. Schmitt teigė, kad tikrosios politikos išraiška yra valstybės ir visuomenės sutapatėjimas, o politinė jėga ir jos išraiška yra įvairių bendruomeninių grupių formavimasis bei jų grupavimasis siekiant konkrečių tikslų. Viena svarbiausių politinių sąvokų, „suverenumas" arba „suverenitetas" yra neatsiejama nuo politinę galią turinčio elemento - visuomenės, rinkėjų, liaudies. Valstybės suverenitetas kaip toks gali būti vertinamas tik tarptautiniu aspektu, lyginant su kitomis valstybėmis. Tačiau kas turi suverenitetą pačioje valstybėje? Kas yra suvereni jėga valstybės viduje? Tai ta pati jėga, kuri kuria konstituciją, tai ta pati jėga, kuri yra valstybės pagrindas - žmonės, tauta. O žmonių veikla visuomenėje yra valstybės politinio gyvenimo pagrindas ir šaltinis. Bent jau demokratinių valstybių. Kitaip „politika" tampa procesu, konstruojamu viršuje seimo, prezidento, partijų ir vėliau iš viršaus nuleidžiamu bei užkraunamu ant pilietinės visuomenės. Tačiau tai nėra tikroji politika, tuo labiau demokratija, o politinė diktatūra.

Problema yra Lietuvoje istoriškai per šimtmečius susiklostęs komformizmo ir nuolankumo sindromas. Piliečio, kaip valstybės politikos šaltinio, suvereniteto ir svarbiausia - politinės jėgos nesuvokimas. Esame įpratę būti nuolankūs, paklusti ir, neduok Dieve, kas nors išdrįs „burbėti" prieš valdžią. Politika visuomet yra „ponų" reikalas. Belieka tik susitaikyti ir būti nuolankiam, kokia „valdžia" bebūtų: caras, prezidentas, Maskva (tarybiniais metais) ar šiandien Lietuvos Seimas. Šiandien Lietuvoje politinė diktatūra yra labai stipri ir visiškai nesvarbu, kad šalies politinio valdymo forma demokratinė. (Demokratija Lietuvoje tik formuojasi, o formali demokratija, pasireiškianti institucijų forma, dar nereiškia, jog ji yra konsoliduota.) Lietuvos pilietį stengiamasi ir toliau laiktyti „tamsoje", dumti jam akis, skaldyti visuomenę, kad, neduok Dieve, kas nors susivoks, jog būtent šioje visuomenėje ir glūdi tikroji politinė galia. Ir jeigu Lietuva yra lyginama su Graikija, tai lyginama ji tikrai turėtų būti ne ekonominiais aspektais, bet piliečių gebėjimu pasipriešinti politinei diktatūrai.

Politinė diktatūra Lietuvoje šiandien ypač stipri. Jos iniciatoriai, autoriai ir vykdytojai savo rankose turi visus reikalingus įrankius, leidžiančius visuomenę išlaikyti paklusnią: kapitalizmo šlovinimas, vertybių iškraipymas, manipuliavimas sąvokomis demokratija, konstitucija, teisinė valstybė bei praktiškai visuomet veiksmingas Rusijos grėsmės aspekto naudojimas. Tačiau Lietuvoje žmonėms dar nėra čiaupiamos burnos (nežinia, kiek ilgai), todėl dar galima viešai gatvėse kalbėti apie „blogą valdžią", galima ant jos „burbėti" ir „burnoti". Ačiū Dievui! Kartais atrodo, kad tik šis burbėjimas ir teskiria Lietuvoje politinę diktatūrą nuo politinio totalitarinio režimo, kai nebus leidžiama apskritai išsižioti prieš valdžią.

Visų pirma supraskime, prieš kokią „valdžią" yra burbama ir kas yra toji „valdžia". Valdžios sąvoka gali būti klasifikuota į keletą tipų: politinė, administracinė, ekonominė, valstybės valdžia. Valstybės valdžia ir forma yra tautos politinės valios išraiška. Valstybė - tautos politinės valios išraiška. Kaip viename iš savo straipsnių taikliai pastebi Olegas Olsauskas, demokratinės sistemos visuomenėje numatoma valdžios subjekto ir objekto suartėjimo tendencija ir galimas jų sutapatinimas. Tokio sutapatinimo dialektikos pagrindas yra tai, kad kiekvienas pilietis ne tik pavaldus, bet kaip demokratinės visuomenės narys gali būti (ir yra) pirmapradis valdžios šaltinis. Esant demokratinei sistemai nėra ir negali būti tik valdžią vykdančių arba tik jai pavaldžių. Net aukščiausi valstybės valdymo organai ir aukščiausi pareigūnai vienu metu yra ir valdžios objektas, ir valdžios subjektas todėl, kad yra pavaldūs aukščiausiajai tautos valiai, kuri yra konstitucinė valia. Svarbu atkreipti dėmesį, jog valstybės valdantieji organai, institucijos ir pareiginiai asmenys iš tikro nėra tikroji valdžia, bet tik tautos valią vykdantys, t.y. vykdomoji valdžia. Kritikuodami tokią valdžią, nekritikuojame, kaip išsireiškė anksčiau minėto straipsnio autorius Vygandas Paulikas, visuomenės, kuri suformavo tokią valdžią, bet kritikuojame tai, kaip yra vykdoma tautos valia.

Burnojimas ant valdžios yra labai svarbus demokratinei sistemai ir demokratijos principų visuomenėje išlaikymui. Vygandas Paulikas rašo: „Visais laikais, visose valstybėse ir visuomenėse kiekvienos valdžios veiksmų kritinis vertinimas buvo ir išliko didelės dalies politikos procesuose linkusios aktyviai nedalyvauti, bet dažniausiai kritiškai jos atžvilgiu nusiteikusios inteligentijos ir visada permainų siekiančio jaunimo dėmesio objektu." Čia jis yra visiškai teisus, t.y. šis teiginys turi būti suprastas visiškai priešingai tam, kad įgautų tikrąją prasmę. Valdžios veiksmų kritinis vertinimas yra vienas iš kertinių demokratinės visuomenės aspektų ir yra gyvybiškai reikalingas demokratijos išsaugojimui bei vystymui. Kritinis valdžios, o tiksliau, vykdomosios valdžios, veiksmų vertinimas rodo visuomenės politinį aktyvumą. Būtent inteligentija ir jaunimas, kuriuos mini autorius, ir buvo didžiųjų politinių permainų Europos valstybėse per paskutinius du šimtus metų „variklis", ir būtent „burbėjimas" prieš valdžią kartu su kritišku laisvos spaudos požiūriu apsaugo visuomenę nuo vykdomosios valdžios diktatūros ir visiškos politinės jėgos uzurpacijos.

Sąvoka „politika" turi būti suprantama žymiai plačiau nei vykdomosios valdžios įstatymų leidybos ir kontrolės funkcijos. Sava politika visų pirma turi būti suprantama visuomeniniame tautos kontekste, kur ir slypi tikroji valstybės politinė galia. Kaip pastebi prancūzų politikos teoretikas Pierre Rosanvallon, piliečių pasyvus dalyvavimas rinkimuose nereiškia „politinės apatijos", atvirkščiai, kol balsuojančių skaičius mažėja, daugėja įvairių kitų politinio aktyvumo išraiškos formų. „Burnojimas ant valdžios", kritika, kitaip sakant, visuomenės nepasitikėjimas valdžia yra viena iš šių formų. Nepasitikėjimas valdžia yra vienas iš sudedamųjų demokratinės sistemos politinių elementų.

„Nepatikli" visuomenė tai dar viena demokratinė institucija, kuri formalioje valstybės institucijų „konstrukcijoje" išlieka nematoma, tačiau atlieka tris svarbias fukcijas, tai: vykdomosios valdžios (teismų, seimo, prezidento, savivaldos institucijų) veiksmų stebėjimas, nepageidaujamų veiksmų blokavimas bei vykdomosios valdžios veiksmų rezultatų vertinimas. Ši nematoma nepasitikėjimo vykdomąja tautos politinės valios valdžia institucija tarsi tiltas, jungiantis dvi skirtingas sąvokas: legitimumas ir pasitikėjimas. Teisiškai rinkimų institucijos pagalba išrinkta vykdomoji valdžia, įvairiomis formomis vykdanti tautos politinę valią, yra teisėta, tačiau tai visiškai nereiškia, kad visuomenė tokia valdžia turi aklai pasitikėti. Būtent „burbanti prieš valdžią visuomenė" ir parodo pasitikėjimo laipsnį. Mąstant plačiau, teisėtai išrinkta valdžia, kuria visuomenė nepasitiki, kompromituoja savo teisiškumą, t.y. legitimumą arba moralinę buvimo valdžioje teisę.

JAV kuriant konstituciją, Madisonui labiau rūpėjo ne sukurti stiprią, tautos valiai atstovaujančią valdžios sistemą, bet atvirkščiai, sukurti silpną sistemą, kurioje nepasitikėjimas valdžios stuktūromis būtų įkomponuotas formalios institucijos forma. Iš čia kilo valdančių jėgų suskirstymo principas. Pagrindinis stimulas buvo apsaugoti pilietį nuo politinės jėgos koncentravimo ir panaudojimo prieš jį patį. Aštuoniolikto amžiaus prancūzų politikos filosofas Benjamin Constant netgi yra pasakęs, kad laisvė priklauso nuo visuomenės sistematiškos opozicijos valdžios agentams. Visuomenės nepasitikėjimas valdžia, laisva spauda, kritikuojanti vykdomosios valdžios sprendimus, veiksmus ir jų rezultatus, papildo, patobulina, formalią „rinkimų" demokratiją. Nepasitikėjimas valdžia ir jos kritinis stebėjimas yra pastovūs, tuo tarpu rinkimai periodiniai. Nepasitikėjimo valdžia institucija priklauso visuomenei, todėl ja gali naudotis kiekvienas pilietis. Šios institucijos dėka visuomenė gali daryti įtaką vykdomosios valdžios veiksmams, nelaukdama kitų rinkimų. Kitas nepasitikėjimo valdžia aspektas yra tai, kad visuomenė gali blokuoti vykdomosios valdžios priimamus sprendimus. Kaip sakė P. Rosanvallon, „visuomenės jėga yra veto jėga". Kitas aspektas yra tai, kad visuomenė kartu su spauda ir per ją vertina vykdomosios valdžios priimtų veiksmų rezultatus, t.y. visuomenė tampa valdžios veiksmų teisėjais ir vertintojais. Kuo labiau visuomenė kritiškai vertina vykdomosios, ją atstovaujančios valdžios institucijų veiklą, tuo didesnio atsiskaitomumo iš valdžios yra reikalaujama. Atsiskaitomumas yra anksčiau minėto legitimumo pagrindas. Didėjant atskirčiai tarp valdžios ir visuomenės, iš visuomenės pusės didėja spaudimas ir poreikis valdžios atsiskaitomumui piliečiams. Tai yra be galo svarbu užtikrinant tikros, ne formalios demokratijos vystymąsi.        

Svarbu suvokti, kad laisvi rinkimai tai nėra viskas, kuo demokratija Lietuvoje ir valdžios legitimumas, jos moralinis teisėtumas, yra pagrįsti. Svarbu suprasti, kad nepasitikėjimas valdžia ir burbėjimas prieš ją tai nėra blogo skonio ar politinio neišprusimo ženklas, kaip daug kas mus bando įtikinti. Nepasitikėjimas ir kritika yra be galo svarbu užtikrinant tikros, ne formalios demokratijos vystymąsi Lietuvoje. Dabartinė lietuvių tautos politinę valią vykdanti (arba turinti vykdyti) valdžia stengiasi daryti būtent tai: didinti atskirtį tarp valdžios institucijų ir piliečių, neigti ir įvairiais būdais užkirsti kelią kitokioms nei rinkimai piliečių politinės valios išraiškos formoms, ir dar blogiau, kaip parodė 2009 metų sausio įvykiai, tokią veiklą paversti kriminalia ir ją visiškai de-politizuoti. Tai ir yra politinės, nesvarbu, kad formaliai demokratinės, diktatūros bruožas.

Jeigu dėl ko nors ir galima būtų kritikuoti Lietuvos piliečius, „niurzgančius" prieš valdžią, tai tikrai ne dėl politinio neišprusimo (valdžios kritikavimas rodo visiškai priešingas tendencijas - politiškumo lygį), o dėl to, kad šis burbėjimas nėra deramai „sutvirtinamas" veiksmais, pilietinės visuomenės principais besikuriančiomis organizacijomis bei jų aktyvia ir matoma visuomenine (vadinasi, politine) veikla. Baimė viešai išreikšti savo politinę valią vis dar gaji tautos kraujyje.   

Niujorkas